Tik jautrios ir didelės meilės kupina širdimi gali dirbti miškininko darbą

Tik jautrios ir didelės meilės kupina širdimi gali dirbti miškininko darbą 

Miškai – tai Žemės plaučiai. Miško oras siejamas su sveikata. Miško medžiai kaip filtrai – jie sugeria ypač kenksmingas dėl žmogaus veiklos susidariusias medžiagas, dulkes, žiedadulkes, nuodingus junginius. Medžiai praturtina orą. Be miškų mūsų oras būtų labai užterštas. Yra ir kitų priežasčių, kodėl miškai taip reikalingi ir žmonėms, ir žemei. Pavyzdžiui, tai tikra atgaiva žmogaus sielai, kai esi nusiminęs ar pavargęs gali pasivaikščioti miške, atsipalaiduoti ir pakelti nuotaiką, praskaidrinti ūpą. 

Miškai – daugelio gyvūnų namai. Miško gyventojai – nuo didžiausių, retai sutinkamų stumbrų iki mažųjų skruzdėlyčių, paukštelių – randa čia prieglobstį ir jaučiasi saugūs, jei nekyla kokie pavojai. O tuo gali pasirūpinti miško prižiūrėtojai miškininkai, kurių užduotis pasirūpinti skruzdėlynų aptvarais, inkilų kėlimu, žvėrių padarytos žalos likvidavimu.

Miškų išsaugojimui ir atnaujinimui reikalingos ypatingos žinios ir išmanymas. Miškas labai sudėtinga ekosistema ir ją tvarkyti turi tą išmanantys specialistai. Miškininkas turi būti ir biologas, gerai pažįstantis ekosistemą, dirvožemį, augalų rūšis, gyvūnus, kartu būti ir inžinierius, ir geras ekonomistas, ir gamtosaugininkas, taip pat išmanyti medžioklės ūkį. 

Jis organizuoja sėklų rinkimą, sodinukų auginimą miškui veisti, medynų formavimą ir medienos pramonės ūkį. Stebi ir rūpinasi retų augalų, įtrauktų į Lietuvos raudonąją knygą išsaugojimu, draudžia miško lankytojams skinti ar kitaip niokoti juos, pavyzdžiui, mums gerai pažįstamą pataisiuką. Už pažeidimus gresia nemaža bauda. 

Kartais pati gamta iškrečia netikėtų išdaigų ir sukelia didelių pavojų miškams – gaisrus, audras, vėtras. Tačiau neretai žalos padaro ir medienos vagišiai. Miško lankytojų neatsakingumas paliekant šiukšles, degančias laužavietes grasina skaudžia nelaime. Miškas turi ir nematomų priešų – ligų, kurios pažeidžia medžių šaknis, kamienus ar lapiją. Būtent miškininkai atsakingai vykdo visokeriopą  ir sanitarinę, ir kitokią miško priežiūrą, tvarko kenkėjų sukeltus padarinius bei paliktas šiuklšles, taiko įvairias priemones ligų pažeistiems  medžiams.

Pastaruoju metu ypač aktualus klausimas tiek valstybei, tiek aktyviai visuomenei, ar brandūs miškai nebus iškirsti ir ar taip nebus padaryta didžiulė žala gamtai, šalies ekonomikai, ateities kartoms. Kyla nemažas pasipriešinimas dėl sengirių kirtimo, nes dėl to gali išnykti retos paukščių rūšys, pavyzdžiui, uralinė pelėda, mėgstanti senų medžių dreves ir tuščiavidurius kamienus, egzotiškasis kurtinys, juodasis gandras, kuriam perėti reikalinga senų lapuočių buveinė, taip pat  įspūdingas augalas plačioji platužė, kurią galima aptikti tik sengirėse, daugeliui gerai žinoma lūšis, kuriai išgyventi reikalingi seni tankūs miškai su vėjovartomis. Išsaugoti senus miškus ir sengires svarbu tiek dėl retų augalijos ir gyvūnijos rūšių išsaugojimo, tiek dėl natūralios ekosistemos atkūrimo, tiek dėl klimato švelninimo.

Reikia padėkoti kiekvienam miškininkui už  visoje Lietuvoje žaliuojančius miškus, prižiūrėtas poilsiavietes, už galimybę kiekvienam drąsiai mėgautis miško teikiamomis pramogomis ir gėrybėmis, už atsidavimą ir kantrybę ugdant bei puoselėjant net ir mažiausią miško plotelį ar paukštelį. 

Tik jautrios ir didelės meilės kupina širdimi gamtai, miškui ir žmogui gali dirbti miškininko darbą. Padėti išsaugoti gamtą, mišką galime mes visi dalyvaudami ir švaraus miško išsaugojimo akcijose. Kiekvienas galime prisidėti tokiu būdu pasijusdami mažuoju gamtininku, o gal net ir miškininku. Pakelti miške šiukšlę pastangų daug nereikia, tačiau jei stiklo šukė įžiebs kibirkštį ir sukels gaisrą –  žala milžiniška.

Miškininko profesija žavi ir tuo, kad tai ir gyvenimo būdas, ir  nuolatinis ryšys su mišku, ir nuolatinis gamtos stebėjimas, ir atsakingas, daug pastangų bei išmanymo reikalaujantis darbas.

Augustė M., 12 metų