„Auksinis ąžuolo lapas“ – už ypatingus nuopelnus Lietuvos miškams

Julius Danusevičius: „Trokštu, kad dėl Lietuvos miškų dirbtų patriotiškai nusiteikę žmonės“
9 birželio, 2021
Spygliuočių sodinukų pakuotės ir ekpozicijos dizaino konkursas
12 birželio, 2021

„Auksinis ąžuolo lapas“ – už ypatingus nuopelnus Lietuvos miškams

Miškų sistemos darbuotojai jau pora dešimtmečių apdovanojami medaliu „Auksinis ąžuolo lapas“ už ypatingus nuopelnus Lietuvos miškams. Jis paprastai įteikiamas atmintinų dienų, valstybinių švenčių proga, minint Miškininko dieną, per oficialius priėmimus ir renginius bei kitais išskirtiniais atvejais.

Malonu dėkoti už kompetenciją ir buvimą kartu

Valstybinės miškų tarnybos (VMT) direktorius Karolis Mickevičius, įteikęs jau ne vieną garbingą apdovanojimą, pasakoja, kad jo nusipelnė ne vienas visą savo širdį ir gyvenimą miškams atidavęs žmogus – specialistas, profesionalas, kūrėjas, mokslininkas. Dveji dėl COVID-19 apribojimų metai šiek tiek aptemdė apdovanojimų teikimo šventes: karantinas neleido susibėgti būrin, paspausti vienas kitam ranką, broliškai apsikabinti, drauge pasidžiaugti.

Nepaisant karantino kliūčių VMT nuo 2019-ųjų apdovanojo nemažai Lietuvai nusipelniusių žmonių. Tarp jų yra ir gerbiamas profesorius, ilgametis buvusios Miškotvarkos tarnybos vadovas Andrius Kuliešis, Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijos Miškininkystės katedros docentas Albinas Tebėra, buvęs VMT Miškų ūkio priežiūros skyriaus vyr. specialistas Kęstutis Bagdonavičius.

Savo eilės laukia ir dar vienas garbus miškininkas, kuriam apdovanojimą įteikti sutrukdė užsitęsusi pandemija.

VMT direktorius Karolis Mickevičius pažymi, kad visuomet malonu žmonėms padėkoti ne tik už nuveiktus darbus, bet ir buvimą kartu, kompetenciją. “Manau, nėra tokio apdovanojimo, kuris įprasmintų šviesiausių Lietuvos miškininkystės protų ir jų nuveiktų darbų svarbą, nes daugelio jų parašytos nenuginčijamos tiesos, atlikti darbai, pasakytas tinkamas žodis ir taip išliks visų mūsų atmintyje dar labai ilgai. Tačiau tuo pačiu ir malonu, kad „Auksinis ąžuolo lapas“ yra tas apdovanojimas, kuris sutelkia miškininkus, kurie beveik vienbalsiai pripažįsta ir įvertina labiausiai prisidėjusius prie tokių miškų, kokius turime ir kuriais privalome didžiuotis šiandien, –  dalijasi mintimis direktorius. – Žinoma, man didžiausi autoritetai yra tie, su kuriais turėjau arba turiu garbės dirbti. Nenorėčiau išskirti vieno ar kelių darančių didžiausią įtaką, nes man kiekvienas miškininkas, sąžiningai ir atsakingai dirbantis savo darbą, yra pavyzdys ir autoritetas. Kiekvienas iš jų įneša savo indėlį į visų mūsų ateities miškus ir norėtųsi, kad ateities kartos įvertintų šiandienos miškininkus kaip tokius, kurie po savęs paliko pasigėrėjimo vertus miškus ir išsaugojo juose tai, kas yra svarbiausia”.

Kiekviena estafetė turi savo simbolius

Vienas iš „Auksinio ąžuolo lapo“ laureatų profesorius, ilgametis buvusios Miškotvarkos tarnybos vadovas Andrius Kuliešis rašė, kad  “miškininko profesija ypatinga tuo, jog jis dalyvauja estafetėje – perima miško auginimą iš vyresnių ir perduoda jaunesniems miškininkams”. Šiandien jo paklausėme, kokia patirtimi pasidalintų, ir išgirdome labai prasmingus žodžius:  “Kiekviena estafetė turi savo simbolius. Miškininkystės estafetėje toks simbolis –  patikima nenutrūkstama informacija, jungianti visą ilgą miško auginimo ciklą į vieną visumą, iš kurios galėtų mokytis ir tobulinti savo sprendimus ištisos miškininkų kartos. Būsimo šimtmečio miškų pagrindai klojami šiandien. Kokie bus ateities miškai iš tiesų daug priklausys ir nuo to, kaip bus atsižvelgta į praeities patirtį, gerus ar nepasiteisinusius sprendimus. Praeities patirtis gali atsiverti tik per objektyvią visa apimančią informaciją. Su ja turėtų susipažinti ne tik miškininkai, bet ir visuomenė, jų atstovai Seime, Vyriausybėje” , –  su viltimi mintis dėstė profesorius.

Paklaustas apie pasirinktą profesiją, jos pradžią ir nuveiktus darbus A. Kuliešis atsakė, kad pradžia  visada įsimintina: “Pradėjau nuo darbo girininkijose – Šėtos (Kėdainiai), vėliau Šilupio (Dubravos). Apšilimui pakako gerų poros metų, vėliau pasinėriau į mokslinę veiklą. Visa mano mokslinė veikla  buvo susieta su svarbiausio miškininkystės estafetės simbolio – patikimos informacijos rinkimo bei panaudojimo sistemos kūrimu, šios sistemos taikymu miško auginimo, miško našumo kontrolei, jai tobulinti. Gyvenimas taip susiklostė (ir tuo esu labai patenkintas), jog gerą ketvirtį amžiaus dirbdamas Miškų institute galėjau skirti mokslinėms paieškoms – tobulinti miškų inventorizacijos metodus, kuriant reikalingus normatyvus, integruotus į medynų našumo modelį. Studijuojant Lietuvos žemės ūkio akademijos aspirantūroje teko aktyviai dalyvauti pirmoje (1969) valstybinių miškų inventorizacijoje atrankos metodu. Įvertinus jos ribotumą Dubravos miške įsteigėme (1976) nenutrūkstamos atrankinės inventorizacijos bandymų poligoną, kuris tapo nacionalinės miškų inventorizacijos (NMI) lopšiu ir neprarado savo svarbos iki šių dienų. Pagal atliktus tyrimus parengėme nepertraukiamos (pastovių barelių pagrindu) atrankinės NMI teorinius pagrindus, normatyvus, visą medynų našumo kontrolės sistemą, optimizavome atrankos schemą. Antrąjį ketvirtį amžiaus teko skirti gautų rezultatų, sukurtų  metodų, modelių diegimui dirbant Valstybiniame miškotvarkos institute, Valstybinėje miškotvarkos tarnyboje, o jų propagavimui – dėstant LŽŪA miškininkystės magistrų kurso studentams „Medynų našumo“discipliną. Didžiausias mano pasiekimas, žinoma, tas, jog didžioji dalis mokslinių darbų buvo įdiegti bei naudojami praktikoje, kad Lietuvos nepertraukiama atrankinė miškų inventorizacija aukštai vertinama visame Europos NMI tinkle.  Medynų našumas, tvarumas tampriai susiję su medžių auginimo tankumu. Prieš trisdešimt metų dirbdamas Lietuvos miškų institute inicijavau įvairiu tankumu auginamų pušynų ir eglynų tyrimą – įsteigiant tipingose augavietėse šešis stacionarus. Šiandien tiems medynams jau 35 – 45 metai, pagrindinis medynų formavimas atliktas, rezultatai akivaizdūs, pagal kuriuos galima daryti išvadas, kokiu būdu galima padidinti medynų našumą, jų tvarumą, miško auginimo efektyvumą, kaip reikia tobulinti medynų našumo formavimo modelį”. 

Šalies miškininkai turi patikimą įrankį miškų dinamikai kontroliuoti

Paklaustas, ką šiandien svarbaus reikėtų pasakyti ne tik miškininkams, bet visiems Lietuvos žmonėms, nes mes visi neatsiejami nuo miško, profesorius patikino, kad vis dažniau tenka įsitikinti, jog patikima informacija yra galingas instrumentas miškininkų rankose. “Tai ypač svarbu šiandien, kai pulkai „miško gelbėtojų“ nesivargindami pasidomėti, kaip formavosi šiandieniniai miškai, kas lėmė šiandieninę miškų būklę, kiek pastangų įdėta juos atkuriant, užtikrinant jų tvarumą, gąsdina šalies visuomenę apokaliptine baigtimi. Naudodamasis proga noriu pabrėžti, jog Lietuvos miškininkai turi labai patikimą įrankį miškų dinamikai kontroliuoti, kurio galėtų pavydėti bet kurio gamtinio ar kitokio ištekliaus tvarkytojai ar šeimininkai. Informacijos apie miškus patikimumas, tęstinumas, objektyvumas yra užtikrinami reguliariu medžių, augančių 6 tūkst. tolygiai visuose miškuose išdėstytuose, pastoviuose, slaptuose apskaitos bareliuose, matavimu. Kasmet medžiai  permatuojami penktadalyje barelių, kiekvienas barelis yra permatuojamas kas penkerius metus. Kiekvienam barelio medžiui yra išmatuota koordinatė, užtikrinanti medžio identifikavimą be išorinio jo paženklinimo. Kas penkerius metus matuojamas medžių skersmuo, aukštis, jo būklė – žuvęs, nukirstas ar augantis. Medyno nukirtimo barelyje atveju stebėjimas nenutrūksta, toje vietoje stebimas medyno atkūrimas, naujo medyno susiformavimas.  Tiesioginių matavimų būdu gauti objektyvūs duomenys apie medienos išteklius, prieaugį, jo struktūrą, iškirstų įvairiais kirtimais, žuvusių medžių tūrį leidžia kontroliuoti visų kitų inventorizacijų rezultatus, taip pat nustatyti sąsajas su miško išteklių vertinimu praeityje, kai patikimų metodų naudojimas buvo ribotas. Panašios NMI  naudojamos kontroliuojant 60 proc. pasaulio miško išteklių, didžiojoje dalyje Europos miškų”,  –  dalijasi patirtimi  prof. A.Kuliešis. 

Pagal nuostatus siūlymą apdovanoti „Auksinio ąžuolo lapo“ medaliu gali teikti ir juo apdovanotieji asmenys. Profesorius A. Kuliešis prisipažino, kad “gal būtų ne kuklu naudotis priveligijuotomis teisėmis, bet norėčiau pasidžiaugti, jog savo kelyje sutikau daug puikių žmonių, lėmusių bendrą mūsų darbo sėkmę. Visos naujovės nelengvai skinasi kelią – ir mūsų puoselėjama inventorizacija ne visiems patiko, ypač kai 1969 m. buvo nustatyta, jog miškotvarkos naudojama sklypinė inventorizacija  gana subjektyvi. Lemtingas sprendimas – pradėti Nacionalinę miškų inventorizaciją 1998 metais buvo priimtas tuometinio žemės ir miškų ūkio viceministro Algirdo Bruko. Pradžia buvo nelengva, ypač stigo tinkamos įrangos, padėjo Švedija. Nuo pat NMI darbų pradžios įvairiose pozicijose pasiaukojamai su jaunatvišku entuziazmu darbavosi Gintaras Kulbokas, magistrantai Albertas Kasperavičius, Darius Vižlenskas, Ričardas Beniušis, vėliau išaugę iki Miškų tarnybos vadovų, mokslo daktarų, skyrių vedėjų. Nenuilstamai šiame projekte nuo devintojo dešimtmečio darbuojasi inž. programuotoja Milda Kvalkauskienė, užtikrindama programinį aprūpinimą – pradedant matavimų registravimu lauko kompiuteriuose ir parengiant visas ataskaitas labai plačiam bei įnoringam vartotojų ratui. Kasmet nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens po Lietuvą pasklinda 12 Valstybinės miškų tarnybos jaunų energingų NMI vykdytojų (matuotojų), aprūpintų moderniausiomis matavimo priemonėmis miškų būklei, prieaugiui, kirtimams, atkūrimui  registruoti siekiant pateikti žmonėms objektyvią, tiesioginių matavimų būdu gautą informaciją  apie tai, kas dedasi Lietuvos miškuose, o pastarąjį dešimtmetį ir apie tai, kaip keičiasi žemės naudmenos, sumedėjusi augalija už miško ribų. Pastaruoju metu tai tapo ypač aktualu dėl klimato kaitos kontrolės. Galiu patikinti Lietuvos žmones, jog jie gauna pačią objektyviausią, nepagražintą informaciją apie šalies miškų būklę, išteklius, jų naudojimą”,  – aiškino profesorius.

Medalio istorija prasidėjo prieš dvylika metų 

Medalis “Auksinis ąžuolo lapas” turi savo istoriją, kuri prasidėjo 2009-aisiais. Tuometis  generalinis miškų urėdas Benjaminas Sakalauskas pamena, kad su baltu pavydu žiūrėjo į gaisrininkus, kai jiems minint ugniagesių globėjo šv. Florijono dieną departamento vadovai įteikdavo ypatingus pasižymėjimo ženklus „Už nuopelnus gyventojų saugai“,  “Ugniagesio gelbėtojo žvaigždę”, o štai Angelų sargų dieną  policininkams buvo teikiami ne tik padėkos raštai, bet ir „Angelo Sargo žvaigždė” bei kiti garbingi apdovanojimai.

Kodėl miškininkai neturi savo apdovanojimo – ne vienerius metus kirbėjo neramus klausimas. “Idėją pristačiau savo kolegoms ir drauge su jais, dabar jau šviesios atminties Andriumi Vancevičiumi ir Zdislovu Truskausku sukūrėme nuostatus, juos pateikėme Aplinkos ministerijai ir 2009-aisiais įteikėme pirmuosius “Auksinio ąžuolo lapus”, – prisiminimais dalijasi pašnekovas. Naujas apdovanojimas buvo įteiktas labiausiai nusipelniusiems miškininkams. Pirmasis jį pelnė įžvalgiai pajūrio miškus tvarkantis ir turintis drąsos oponuoti blogosioms jėgoms, kurios kenkia miškininkystei, saugojęs ir puoselėjęs pajūrio miškus Kretingos miškų urėdas Antanas Baranauskas. Medaliai tais pačiais metais miškininkų šventėje įteikti ir miškininkams Pauliui Martinaičiui (Tauragė), Sigitui Markevičiui (Rokiškis, Kamajų girininkas ), Vaclovui Šiušiui (Panevėžys) bei Lietuvos žemės ūkio universiteto docentui Rolandui Mankui, vėliau –  kitiems garbiems žmonėms: profesoriui Vaidotui Antanaičiui, žemės ir miškų ūkio ministrui Vytautui Knašiui, Rokiškio krašto garbės piliečiui profesoriui Leonardui Kairiūkščiui,  Lietuvos miškų dirvožemių tyrėjui profesoriui Mečislovui Vaičiui, Miškų fakulteto dekanui doc. Pranui Džiaukštui, doc. Edmundui Bartkevičiui, miško genetikui ir selekcininkui Juliui Danusevičiui, nusipelniusiam Lietuvos miškininkui, buvusiam šviesios atminties Biržų miškų urėdui, vėliau –  ilgamečiui Lietuvos miško savininkų asociacijos (LMSA) Biržų skyriaus pirmininkui Visvaldui Cemnolonskui, vienai žymiausių Rokiškio rajono ir šalies miškininkų bendruomenės figūrų Stanislovui Šakūnui, taip pat valstybinių miškų labui 47 metus paaukojusiam  Edmundui Kapturauskui iš Ignalinos krašto, Šilutės valstybinių miškų puoselėtojui Stepui Bairašauskui, Vilniaus miškų urėdijos Verkių girininkijos girininkui Valdui Liegui. Už indėlį į valstybinių miškų sistemą  2014 metais  apdovanotas ir Benjaminas Sakalauskas.

Linos Sindaraitės nuotrauka

Medaliai buvo teikiami ir valstybinį požiūrį į Lietuvos miškus turintiems asmenims, todėl nieko keista, kad juo apdovanotas ir prezidentas Algirdas Brazauskas – rengiant teisinius pagrindus valstybinių miškų valdymo priskyrimui miškų urėdijoms. Būdamas šalies vadovu Algirdas Mykolas Brazauskas 1994 m. pasirašė Seimo priimtą Miškų įstatymą, kuris pakeitė nuo 1979-ųjų galiojusį Lietuvos TSR miškų kodeksą. Šis įstatymas buvo  pirmas plataus spektro nacionalinės miškų teisės aktas per visą XX amžių.  Medalis „Auksinis ąžuolo lapas“  įteiktas ir prezidentui Valdui Adamkui, profesoriui Vytautui Landsbergiui, nepamiršti ir buvusieji Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkai.

Rūta Steponaitytė