Birutė Valionytė: “Nuo gamtos ir istorijos nebuvau pasitraukusi”

Smulkieji rangovai: „Maži įkainiai varo žmones iš miško“
kovo 10, 2019
EP siūlo paramą žemės ūkiui susieti su oro taršos mažinimu, taikyti lengvatas elektromobiliams
kovo 13, 2019

Birutė Valionytė: “Nuo gamtos ir istorijos nebuvau pasitraukusi”

Miškininkė, Žaliųjų judėjimo  parlamento narė, klubo “Agaras”  lyderė,  Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarė, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų klubo prezidentė, Lietuvos politinė bei visuomenės veikėja, gamtos ir miškų puoselėtoja, fotografė ir fotoalbumų “Didžioji Lietuva” bei kitų knygų leidėja  – tokiais taupiais žodžiais galima apibūdinti signatarę Birutę Valionytę. Jos kolegos miškininkai ir Seimo nariai dar pridurtų: darbšti, pareiginga, atsakinga, sąžininga, neieškanti žodžio kišenėje, visuomet pasitempusi ir reikli – nesvarbu, kokį postą beužimtų, be to, geras, nuoširdus, atjaučiantis žmogus. Pati Signatarų klubo prezidentė apie save ir savo asmenininius pomėgius kalba labai santūriai, o apie darbą, miškininko profesiją, miškų ūkio ir valstybės politiką, “sveiko proto” reformas ir iniciatyvas gali diskutuoti ilgų ilgiausias valandas…

Politinio kalinio dukra     

Birutė Valionytė gimė Rokiškio rajono Girstakiškių kaime, bet jos vaikystė prabėgo Biržų rajono Spalviškių girininkijoje, kur tėtis buvo medienos apdirbimo cecho stalius, ten pat dirbo ir mama. Valionių namas stovėjo priešais girininkijos pastatą, tad miškininkus Birutė matė nuo mažens, be to, ir tėtis vis primindavo, kokia gera girininko profesija. Su Spalviškiais ji atsisveikino 1967 metais, kai tėvai persikėlė į Biržus. Čia būsimoji miškų ūkio inžinierė 1974–aisiais baigė Biržų 2-ąją vidurinę mokyklą, rinkosi tolesnį gyvenimo kelią, mokslus, specialybę ir darbą. Bet “įtvirtinti” save  buvo nelengva – ne dėl gabumų ar ryžto, o dėl šeimos statuso. 

“Esu politinio kalinio, kuris penkerius metus praleido Norilsko lageryje, dukra. Kad mano galimybės yra ribojamos, aš supratau dar mokyklos suole. Skaudu buvo suprasti, o dar skaudžiau – pajusti. Gerai įsisąmoninau, kad viską, ką gyvenime pasieksiu, turėsiu padaryti savo galva ir rankomis. Privalėjau išmokti viską daryti geriau nei kiti. Tai žiauri gyvenimo mokykla, grįsta amžinosiomis vertybėmis, stipriai užgrūdinanti ir formuojanti savarankišką asmenybę”,- apie buvusius sunkius išbandymus kalba signatarė.

Ji prisimena, kai pirmokėlė vienąkart grįžo po pamokų namo ir išgirdo didžiulį tėčio ginčą su  mama. Tuomet visus Biržų rajono Juodžionių  pradinės mokyklos pradinukus ragino stoti į spaliukus. “Atsimenu, mama sako, kad  ji niekur nestos, o tėtis – ji visur stos, kur reikia, jai reikia baigti aukštąjį mokslą. Tu lageryje nebuvai ir nesupranti, ką tai reiškia. Taip aš tapau  spaliuke, po to pioniere ir komjaunuole, bet mokykloje visą laiką domėjausi istorija, bent jau klasėje buvau geriausia istorikė – skaičiau istorines knygas, laikraščius, kitą literatūrą ir  visiems buvo aišku, kad aš stosiu studijuoti  istoriją, išskyrus mane”,- prisimena B. Valionytė.

Miškininkystės mokslai ir praktika

Kodėl atsisakė istorijos mokslų? Anot politikės, vyresnėse klasėse ir ypač 11–oje  ją komunistų partijos ir visos kitos  durnos programos jau buvo “pribaigę”. Ji suprato sovietinį melą, skleidžiamą demagogiją ir kad į mokslinį komunizmą tektų gilintis ir universitete. Tai jai buvo nepriimtina, be to, tėvas – politinis kalinys, kažin ar nebūtų kliūtis universitetinėms studijoms.

“Supratau, kad absurdų aš nestudijuosiu, be to, dar  labai domėjausi archeologija ir geologija, tačiau merginų tuo metu į geologiją Vilniaus universitetas nepriėmė, tik vaikinus. Galėjau bandyti  šios specialybės mokytis Sverdlovske prie  Uralo, bet ši tolybė atkrito, tad pasirinkimas liko vienas – kažkas su gamta, kuri man buvo prie širdies. Dar ir tėčio paraginta pasirinkiau miškininkystę”,- apie kelią į miškų ūkio mokslus kalba pašnekovė.

Iškart  į LŽŪA Miškų fakultetą  ji nestojo, nes išsigando matematikos egzamino, nors jos  Medeikiuose vaikus  mokė jau nejaunas mokytojas iš senų  sutrintų sąsiuvinių, matyt, smetoniškų programų. Birutė  buvo geriausia matematikė, net dalyvavo olimpiadose, o  persikėlus į Biržus vienerius metus  matematikos mokytis  nereikėjo, nes pagal programą jau viską žinojo. Tačiau devintoje  klasėje pasikeitė algebros mokytoja, kurios aiškinimų Birutė nesuprato ir pažymiai iš šio dalyko šlubavo.

“Įstojau į Kauno A. Kvedaro miškų technikumą, dabartinę Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegiją, kur matematikos egzamino raštu laikyti nereikėjo, pakako lietuvių kalbos ir chemijos, kurią puikiai mokėjau. Atsimenu kaip šiandien, parodžiau dokumentus dėstytojui Jonui Geleževičiui, kuris juos priėmė  ir man jau lipant laiptais žemyn, šaukia: “Panele, jūs ne čia atvažiavote, sėskit į autobusą ir važiuokit į akademiją”. Bet technikumą 1977 metais baigiau su pagyrimu, o po to tik su chemijos egzaminu atsidūriau akademijoje, kurios diplomą gavau 1983 metais”,- pasakoja miškininkė.

Jos teigimu, studijuoti miškininkystę nebuvo sudėtinga, nes dalykai įdomūs, tokiais jie  išliko ir dabar. “Apskritai lietuvio gyvenimas yra sudėtinė miško dalis, jis visą laiką turi santykį su mišku. Nuo jo šiandien galbūt nutolę tik žmonės, kurie  gimė ant asfalto, bet ir jie bėga į gamtą, nes ji juos traukia.  Miške gera, o mūruose, be saulės rato – blogai. Nereikia eiti prieš prigimtį, nors dabar beveik visi atsisukę prieš ją”,- pažymi B. Valionytė.

Tiesa, ji primena, kad ir jaunystėje jos gyvenimas buvo pakankamai sudėtingas, reikėjo dirbti,  trūko pinigų. Tad miškininkystės mokslus ji baigė neakivaizdiniu būdu dirbdama tuometinio Biržų miško pramonės ūkio Kirdonių girininko padėjėja. Tačiau praktika ir studijos kartu, anot p. Birutės, davė labai daug, žinių bagažas daug turtingesnis ir labai greitai padaro  tikru specialistu. Pasitaiko, kad  mokęsi  vien stacionare ir pro pirštus žiūrėję į kuklią praktiką absolventai net medžių nepažįsta, jau nekalbant apie kitus dalykus.

Miškininkas anksčiau buvo labai plataus profilio specialistas – melioratorius, kelininkas, statybininkas, inžinierius, projektuotojas, apželdintojas ir dar miškininkas. Dabar, deja, specializacija labai išskaidyta  į atskirus komponentus, pasimeta visuma.  Pašnekovės nuomone, šiandien miškininką paverčia grynu technokratu, jis rengiamas tik miško ruošai ir atkūrimui, neįtvirtinant visumos suvokimo.

Profesionale tapo per pusmetį 

Signatarė su švelniu humoru kalba apie savo pirmąsias pamokas Kirdonių girininkijoje.   

“Girininkas buvo didelis tinginys, į mišką per metus turbūt nueidavo kokius tris keturis kartus, tad visas darbas gulė ant mano jaunų pečių. Iš pradžių buvo beprotiškai sunku, bet kartu ir  didelis pliusas: kai tau jaunystėje ant pečių užridena didžiulį akmenį ir tu jį išneši – jau niekas nebaisu. Aš per pusę metų tapau profesionalia miškininke, nes ant mano pečių gulė visa girininkijos dokumentacija, biržių rėžimas ir visi kiti darbai miške. Girininkas  ryte tik persimesdavo vienu kitu žodžiu su darbininkais ir dingdavo, dažniausiai į medžioklę… – prisimena buvusi padėjėja. – Kirdonys –  ąžuolynų augavietė, labai turtinga, gryno molio, šalia ir plytinė. Visas miškas labai įspūdinga sengirė. Kelių ir melioracijos nebuvo, tie darbai irgi užkrito ant mano pečių.  Pavasarį molis prisigeria vandens, tai eini kaip per sviestą aplipusiais guminiais batais, visą laiką pėsčiomis, nes važiuoti nėra kur. Girininkija turėjo arklį, bet į mišką juo nejodavome, kur ten klamposi, tad tik savo kojomis arba iki miško nuvažiuoji dviračiu.”

Vis dėlto girininko padėjėjai po kurio laiko nusibodo dirbti už savo viršininką, o ir LŽŪA diplomas jau leido plačiau pasižvalgyti. Kaip tik  Biržų miškų ūkyje atsilaisvino medelyno viršininko kėdė,  į kurią pretendavo penki vyrai ir jaunoji miškų ūkio inžinierė.

“Pasirinko mane, Biržų medelyne prabėgo net 16 metų. Auginamų sodinukų  asortimentas buvo platus – apie 80-90 rūšių. Pavyzdžiui, Rokiškio pavyzdinis medelynas, kurį kuravo ministerija, turėjo  apie 120 rūšių sodinukų,  praktiškai mes įstengėme būti  beveik lygiaverčiai, nors mūsų finansavimas buvo 10 ar 20 kartų mažesnis, tiesa, įtakos turėjo ir plotas. Pas mus įsigyti sodinukų atvažiuodavo  iš visos Lietuvos”,-  ir šiandien didžiuojasi  B. Valionytė.

Pertvarkų vėjai ir įsimintina Kovo 11-oji

Papūtė pertvarkų vėjai, nuvilnijo Sąjūdis, Žaliųjų žygiai. Prasidėjus Atgimimui, B. Valionytė  aktyviai įsijungė į žaliųjų judėjimo veiklą – 1988 m. Biržuose kartu su bendraminčiais įkūrė žaliųjų klubą “Agaras”, kuris išplėtojo plačią veiklą Biržų rajone, nes ekologinių problemų buvo apstu.

“ Ėmėmės inventorizuoti šiukšlynus, valėme Širvenos ežero, Apaščios ir Agluonos upių pakrantes. “Agaro” klubas aktyviai bendradarbiavo su  Biržų rajono gamtos apsaugos inspektoriumi, rinkome duomenis, kiek kanalizacijos vamzdžių  nuvesta į upes, siekėme ekologizuoti jautrų karstinį regioną, dalyvavome visose  žaliųjų akcijose, visame rajone tyrėme šachtinių šulinių vandens kokybę, žodžiu, dirbome juodai. Rajone buvau gerai žinoma kaip žaliųjų atstovė.  Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Biržų skyriaus konferencija mane išrinko kandidate  į tuometinės LTSR Aukščiausiosios Tarybos (AT) deputatus. Laimėjau rinkimus – Biržų krašto žmonės pasisakė už Sąjūdžio ir žaliųjų skelbiamas idėjas, kurias įgyvendinti įpareigojo mane”,- posūkį į didžiąją politiką mena žaliųjų atstovė.

Kas jai yra Kovo 11-oji?  “Tai mano gyvenimo prasmė. Aš dėkinga likimui už suteiktą galimybę dalyvauti savo tautos Atgimime. Kovo 11-osios akimirkos neužmirštamos. Tai buvo tautos susikaupimo ir susiklausymo metas. Gerai prisimenu stingdantį atsakomybės jausmą, kai mano išsakyta valia buvo sutikta džiūgaujančios minios. Žmonės verkė iš laimės – to neįmanoma pamiršti!”-  jaudinančias akimirkas ir dabar  išgyvena signatarė.  

1990-1992 metais B. Valionytė AT  dirbo Gamtos apsaugos komisijoje. Čia buvo pradėti formuoti nepriklausomos Lietuvos aplinkosaugos politikos pamatai pagal Europos šalių patirtį. Vėliau buvusi parlamentarė dirbo  Krašto apsaugos ir Susisiekimo ministerijose, Generalinėje miškų urėdijoje  ir kitur – darbas buvo susijęs su aplinkos apsauga ir miškais. 

Apie miškų politiką, reformas, plynus kirtimus

Mūsų herojė tikina, kad net sunku pasakyti, kiek ir kokių medžių ji pasodino. Iš visų ji  išskiria ąžuolą, kurį “paprasta pasodinti, o išauginti sudėtinga”. Ji apgailestauja, kad iš Miškų įstatymo dingo nuostata, įpareigojanti pasodinti tiek ąžuolynų, kiek iškirtai. “Miškininkai taip pasilengvino darbą, nors ąžuolynų Lietuvoje mažėja, o jų atkūrimas išlieka patriotiniu dalyku.  Įstatymas  to neįpareigoja, tad pasekmes po kurio laiko pamatysime. Nors augavietėje reikėtų sodinti ąžuolą, bet dažnai pasodinama  dešimt eglių, nes taip paprasčiau ir pigiau, kitos sąnaudos  ir priežiūra kita. Mes turėtume susirūpinti miškų sudėtimi ir įvairove, nes per daug sodiname monokultūrų arba daug kur iš viso nesodiname, paliekame savaiminiam atžėlimui, kas kelia didelių abejonių”,- akcentuoja B. Valionytė.

Anot jos, mokslas jau pasakęs, kaip reikia daryti.  Miškininkystėje reikia dirbti su galva ir dideliu apskaičiavimu, nes čia ne rugių laukas, kurį nukirtęs kitąmet vėl pasėsi. Mišką auginame ne sau, ne vaikams, o anūkams ir klaidos, kurias padarome šiandien, atsilieps ateities kartoms, jų  greitai neįmanoma ištaisyti.

“Miškininkystėje, manau, reikia išmanymo ir ne bet kokios organizacinės struktūros, o  grįstos mokslu. Deja, šiandien politikai mato tik  augančius miške eurus –  tai katastrofa. Miškas –  ne vien augantys eurai, ne tik mediena, žvėrių mėsa, grybai ir uogos, tai ekosistema, mūsų plaučiai ir sveikata. Šito mes dar  nemokame įvertinti ir apskaičiuoti tikros miško vertės, – tikina pašnekovė. – Miškas – didžiausias Lietuvos turtas, didesnio neturime, laimė, jis turi stebuklingą savybę atsikurti. Kaip mes jį atkuriame, kaip geriname jo kokybę – tą reikia labai protingai daryti. Pažangiose Europos šalyse paprastai miško žinyba yra stabiliausia struktūra ir nereikia čia mosuoti naujomis idėjomis, naujais projektais ir kasmet juos keisti. Miško kompleksas gali būti ir Lietuvos ekonomikos stabilumo garantas”.

Lietuvoje pokario metais, kai daug ūkininkų buvo išvežta į Sibirą, tuščiose plynėse pasodinti miškai. Šis miškas jau pasiekia brandą, “ateina” didelis  medienos  tūris ir didžiuliai pinigai. Signatarė pabrėžia, kad tai valstybės pinigai ir artėja tas didžiulis kalnas, kurį turėsime kirsti, deja, parduosime  skandinavams kaip žaliavą. “Man tas aišku kaip du kart du. Mes per 30 metų nesukūrėme miško ir miško pramonės komplekso, nors tai galėjo būti  mūsų ekonomikos pagrindas. Kai ateina  galingos korporacijos, jos į mišką žiūri tik  kaip į žaliavos šaltinį. Man labai gaila, kad politikai to nesupranta”, – apgailestauja ji.

Jos nuomone,  jei šiandien miško negali protingai panaudoti, tai jis gali dar 5-10 ar daugiau metų pastovėti, nes negenda,  nerūgsta kaip pienas. Bet panašu, kad mes didinsime kirtimo apimtis, eksportuosime žaliavą, o skandinavai turės gerą biznį. Mes turėtume atsigręžti į visą miško kompleksą ir sustiprinti apdirbimo pramonę, nes tik čia kuriama pridėtinė vertė.  Bet štai jei naikini miškininko uniformą, nes jos esą brangios, tai naikini ir miško tarnybą, o jei naikini ją, tai reiškia, kad naujoji VMU verčiama akcine bendrove  – tik pelno šaltiniu.

“Mes su skandinavais esame draugai, bet turime turėti savo nugarkaulį ir gerbti savo žemę bei jos turtus. Valstybė nesukurs savo piliečiams gerovės,  jei  būsime tik miško žaliavos eksportuotojai. Tik miško žaliavos gilesnis perdirbimas kuria pridėtinę vertę. Štai vokiečiai miškuose didina žmonių skaičių, pas mus – priešingai. Lenkai savo sistemos irgi neardo.  Lietuva – ne taiga, turime žiūrėti, ką, pavyzdžiui, daro vokiečiai. Dabar miškininkams užklijuota burna, Lietuvos miškininkų sąjunga sunaikinta, ji praktiškai neturi žodžio, o pats didžiausias šalies turtas atiduotas verslininkams į rankas. Kas dar  turi nutikti,  kad miškininkų visuomenė atgimtų? Ar turėsime ateiti iki to, ką skandinavai padarė Latvijoje ?” – klausia p. Birutė.

Po miškininkų konferencijos, kur ji griežtai pasisakė dėl  reformos modelio,  ją oponentai vadino urėdų gynėja, nors apsivogusiųjų ji niekada negynė. Jos nuostata – sugriauti sistemą lengva, o atstatyti  praktiškai  jau neįmanoma. “Bet nemanau, kad viskas prarasta, gal užteks sveiko proto stabdyti arklius, nes reforma buvusių problemų nepanaikino, jos tik pagilėjo – skaidrumo, korupcijos, miško vagysčių nesumažėjo. Žmonėms, kurie atėjo po reformos, gairės pateiktos  visiškai kitos. Jie diegia latvišką variantą. Liūdna.”,- prognozuoja politikė.

Kokia jos pozicija dėl keliamo triukšmo uždrausti plynus kirtimus saugomose teritorijose?

“Man labai juokinga, kad visuomenė įsijungia prieš rinkimus. Saugomose teritorijose  miško kirtimo taisyklės egzistuoja jau 15 ar 20 metų ir viskas buvo gerai, o dabar pasikeitė valdžia ir staiga pasikeitė požiūris. Ar saugomose teritorijose reikia plynai kirsti tokiais dideliais plotais, žinoma  –  ne.  Plynas kirtimas gali būti  tik siaurabiržiniais plynais kirtimais, manau, maksimaliai 3 ha. Be plynų kirtimų neapsieisime, bet viskas turi būti proto ribose. Jei mes visiškai uždrausime plynus kirtimus, tą padarys  pati gamta – užpuls  žievėgraužis topografas, kiti  kenkėjai, kurių su klimato kaita daugėja. Ką darysime tada,  jei plynai kirsti negali? Kiek praradome pačių našiausių eglynų, kai buvo tipografo invazija?  Kai aplinkosaugininkai neleido vykdyti  normalių sanitarinių priemonių eglynuose, miško kenkėjai plito žaibiškai. Kaltų nebuvo. Eglynams toks sprendimas padarė didžiulę žalą, o valstybės biudžetui – nuostolį.”,- aiškina miškininkė.

Gyvenimas prie šimtametės liepų alėjos

Signatarų klubo prezidentė sako, kad ir dabar  jai veiklos per akis  –  jau baigė rengti ketvirtą  fotoalbumo “Didžioji Lietuva”  knygą apie Lietuvos paveldą Rusijos teritorijoje. Iš viso yra išleisti trys Birutės Valionytės  fotoalbumai “Didžioji Lietuva”.  Be knygų leidybos apie signatarus, išėjusius Anapilin, ant jos pečių gula ir visa kita  klubo veikla.

“Gyvenu sostinėje, prie Rokantiškių dvaro liepų alėjos, kuriai virš  100 metų, praktiškai miesto pakraštyje, gamtoje. Kasdien girdžiu paukščius čiulbant, karves mūkiant, atšilus – gegutę kukuojant, aš nuo gamtos neatsieta,  joje esu, gyvenu pagal saulę ir  gamtos ciklą, man taip  gera.   Manęs net ir kelionėse nedomina miestų  erdvės, architektūriniai sprendimai ir visa kita, nes tai, mano galva, viskas trapu, pernelyg šiuolaikiška. Prie tų statinių, kai žmogus gyveno savo būties cikle ir juos statė,  mes ir šiandien važiuojame nors  prie griuvėsių pastovėti.  Prie mūsų dangoraižių ir kvadratinių dėžučių tikrai niekada neisime ir nestovėsime, nes jos yra bedvasės, –  kalba p. Birutė.  – Katastrofa  ir mikrorajonai, kur per virtuvės langą matai kaimynę ir gali pasakyti, ar ji pjausto pomidorą ar papriką – tai visiškas žmogaus nudvasinimas, iš jo atimtas  erdvės pojūtis  ir ryšys su gamta, kurios dalimi žmogus yra.  Žmogaus prigimtis nėra gyventi tokiame gandralizdyje, žmogaus prigimtis – būti vienovėje su gamta. Mes sergame, skundžiamės depresija – viskas nuo psichologinės įtampos, kurią sukelia ir neadekvati  aplinka.  Kur žmogus atsipalaiduoja?  Miške,  prie ąžuolo, prie žydinčių žibuoklių, prie tekančio vandens, nes prigimtis jį ten šaukia, nes jis tūkstančius metų gyveno darnoje su gamta”.

Angelė Adomaitienė

Nuotraukos iš B. Valionytės asmeninio archyvo