Įkurčiau asociaciją, kuri rūpintųsi miško įveisimu ir saugojimu

Įkurčiau asociaciją, kuri rūpintųsi miško įveisimu ir saugojimu

Mūsų milžiniškas pasaulis apsuptas nuostabia gamta: medžiais, vandenynais, upėmis. Lietuva – pasaulio dalis, miškingas ir ežeringas kraštas. Žmogus – tai asmuo, kuris turi jausti atsakomybę už gamtą.

Dabar kertami didžiuliai miškai dėl pramonės, prekybos, spausdinimui skirtų lapų, granulių gamybos kūrenimui ir pan. Malkų ir medienos pardavimai auga, paklausa nuolat didėja, tačiau atėjo laikas sustoti ir pagalvoti, kad  reikia gelbėti miškus ir pasakyti masiniams kirtimams NE…..

Jei būčiau miškininkė, pirmiausia surengčiau turą po Lietuvą skatindama sustoti ir pamąstyti, kad  didžiulį mišką galima iškirsti per vieną savaitę, tačiau medžiui užaugti reikia daug daugiau metų, net keleto dešimtmečių. Įdomus pastebėjimas: ar kažkas tų  medžių atsodina tiek, kiek jų yra iškertama? Šis klausimas man iškyla labai dažnai ir ne tik tuomet, kai matau kertamus miškų plotus – mūsų namus. Namai yra labai plati sąvoka, tai – ne tik mūsų namai, kur mes gyvename  kiekvieną dieną, bet ir namai laukiniams gyvūnams, paukščiams, augmenijai. Kertamas miškas ne tik palieka gyvūnus benamiais, tačiau ir skatina gyvenamosios vietos ieškoti kitur, grasina jiems išnykimu. Naikinama ir miško paklotė. Dėl priverstinės gyvūnų migracijos daugėja nelaimingų atsitikimų, kuomet ant kelio atsiduria išsigandusi stirna ar zuikis, apakintas automobilių šviesos, ar kitų gyvūnų patelės, ieškančios saugios vietos sau ir savo mažyliams.

Jei būtų stabdomas miškų kirtimas, daugiau sodinama žaliųjų plotų, iš esmės pagerėtų laukinių gyvūnų gyvenimo sąlygos, sumažėtų migracija, švaresnis būtų oras. Oras dėl didelės pramonės įtakos, didelio mašinų srauto stipriai teršiamas. Todėl kuo daugiau gyvasties, žalumos, tuo sveikesni būtų žmonėms, taip pat  ir visa gyvūnija, ir visa augalija. Šiuolaikinis žmonių mąstymas smarkiai liūdina, jog pirmoje vietoje atsidūrė prekyba bei uždarbis iš medienos. Bet juk tai laikina….

Jei būčiau miškininkė, įkurčiau asociaciją, kuri rūpintųsi miško įveisimu bei saugojimu. Juk ne metai ir ne dešimt praeina, kol iš mažos mažos sėklytės užauga brandus miškas – mūsų namai, visų sveikatos ir gėrybių šaltinis.

Gabrielė M., 15 metų.

Mindaugo Ilčiuko nuotrauka