Noriu būti miškininke kaip mano mama

Noriu būti  miškininke kaip mano mama

Aš labai myliu gamtą, medžius, paukštelius, žvėrelius. Užaugusi labai noriu tapti miškininke, kad galėčiau rūpintis aplinka, medžiais, augalais, globoti gyvūnėlius. Galima sakyti, kad pamilau Jo didenybę  mišką ir jo gyventojus nuo pirmųjų savo gyvenimo metų, nors mano mamytė, kuri yra miškininkė, sako, jog šią meilę gamtai ir miškui gavau su mamos pienu, dar prieš tai, kai išvydau šį pasaulį savo akimis.

Mano mamytė – miškininkė, mamos prosenelis ir mano proprosenelis taip pat buvo miškininkas. Ir  aš labai noriu būti miškininke, nes myliu gamtą ir mėgstu būti miške.

Man miškas – lyg pasakos pasaulis… Pilnas įvairiausių paslapčių, garsų, staigmenų, spalvų, gyvūnų ir augalų. Ten auga seniausi, ilgiausiai augantys medžiai milžinai-ąžuolai, kurie jei galėtu kalbėti, papasakotų daug daug įvairiausių įdomių istorijų, taip pat ir įvairūs kiti medžiai: aukštos gražuolės pušys, didelės eglės ir kalėdinės eglutės, kuriomis žmonės papuošia savo namus per gražiausią žiemos šventę, baltais rūbais apsirengę ir žalią kepurę turintys beržai bei didžiausius iš miško medžių lapus turintis klevas. Be to, miške daug įvairių spalvų ir skonių vitaminų – uogų, mano mėgstamiausios žemuogės… Labai jas mėgstu. Miške taip pat galima rasti grybų karalių baravyką ir kitus grybų karalystės gražuolius, kartais labai keistais pavadinimais – voveraitės, kazlėkai ir net bobausiai, kurie savo forma panašūs į smegenis… Man savo išvaizda labai patinka musmirės, nors jos nuodingos ir jų negalima liesti, bet ypač gražios, spalvingos, su sijonuku ir taškeliais. O kaip smagu žiūrėti, kaip dirba skruzdėlytės, tokios mažytės, bet nepaisant jokių kliūčių –  tikros darbštuolės ir kurioms mes, žmonės, tikriausiai atrodome  kaip milžinai. Tačiau patys tikriausi miško statybininkai yra bebrai, jie greitai ir tvirtai pasistato sau namus – ne iš plytų, be specialių įrankių ar betono, o tiesiog iš dumblo, akmenų, vandens žolių, medžių šakų … Aišku, jie kartais pridaro ir žalos apgrauždami sveikus medžius, bet tikrai ne iš noro daryti bloga… Kaip geriausias  medžių daktaras – genys, kuris kala skyles ir gydo pažeistus kamienus arba kaip sau ir savo mažyliams lizdelį iš šakų supina kiti paukšteliai… O ką jau kalbėti apie stebuklingą miško gėlių grožį ir kvapą: pakalnutės, plukės, žibutės, šilagėlės ir kitos…

Kiekvieną kartą, kai einame į mišką pasivaikščioti, turiu daug klausimų ir sužinau kažką naujo, paskui papasakoju savo klasės draugams arba mokytojai per pasaulio pažinimo pamoką. Pavyzdžiui, visai neseniai sužinojau, kas tie dideli  grybai, augantys ant medžio – pasirodo, tai arba medžio liga, arba žvėrių pažeidimai ir vadinami ne grybais, o gumbais.

Kurį laiką mes gyvenome miške vienkiemyje, pabusdavome ir užmigdavome su įvairių paukščių gėsmių melodijomis – tai tiesiog neapsakomai keriantys garsai… Prie mūsų lango ateidavo stirnos, lapės, šernai, zuikučiai, ežiukai, voverytės, o žiemą mes patys nunešdavome į mišką įvairių daržovių ir įdėdavome į ėdžias šieno, kad gyvūnai, kai šalta ir daug sniego, nebadautų. Girininkijoje, kurioje dirbo mano mama, gyveno šuniukas Taras, su juo vasarą kiekvieną vakarą prieš miegą eidavome pasivaikščioti į mišką, pasimėgauti jo grožiu ir pasisemti energijos kitai dienai… Net kurį laiką turėjau draugą  ežiuką, mama sakė, kad tai ežiukų mamytė ir kad jos negalima imti namo, nes jos laukia vaikučiai… bet ponia Ežienė ateidavo kas vakarą atsigerti pienuko, kurį jai palikdavome sode prie serbentų krūmo. Vadinau ją Dygliuke, nes jos spygliukai labai aštrūs.

Kartu su mamos kolegomis miškininkais pavasarį keldavome inkilus, sodindavome mišką, važiuodavome rinkti šiukšlių, kurias palikdavo netvarkingi miško lankytojai… Tai – mūsų geri darbai gamtai… Kaip smagu, kai galima padaryti  kažką gero ir padėti tiems, kurie negali patys savimi pasirūpinti…

Mama sako, kad pasodintais medeliais reikia rūpintis kaip mažais vaikais. Tai tiesa, nes pirmaisiais metais reikia prižiūrėti, kad medelio neužgultų auganti žolė arba krūmai, vėliau saugoti nuo kitų pavojų.

Rudenį, kai visi medžiai pasipuošia įvairiausiomis spalvomis, man ypatingai gražūs klevai – jų lapai spalvingiausi iš visų. Rudenį  renkame medžių lapus ir gaminame gražias puokštes, kurias dovanoju savo seneliams… Miškininkai man lyg gamtos angelai sargai. Jie globoja gyvūnus, sodina medelius, saugo  mišką nuo gaisrų, ligų, miško teršėjų ir net padeda žmonėms, pasiklydusiems miške, todėl ir aš užaugusi norėčiau būti miškininke kaip mano mama bei rūpintis gamta.

Aurelija G., 9 metai

Bronislovo Ambrozo nuotrauka