Krekenavos  “Girinio tako” stebuklai

Kam Punios šilui reikalingas reguliuojamo rezervato statusas, jei jis praktiškai leistų viską, kas daroma dabar?
spalio 11, 2018
Antanas Hofmanas: giminės miškininkų dinastija siekia 300 metų
spalio 11, 2018

Krekenavos  “Girinio takostebuklai

Oficialiame Krekenavos girininkijos puslapyje skelbiama, kad jos adresas – Orelių kaimas. To kaimo nė iš tolo nematyti… Aukštos pušys ir tiek… Paklausk vietinio, kur girnininkija, kur girininkas Jonas Leika, nė nemirktelėjęs atsakys  

Varnakalnyje

Kas tas Varnakalnis?

Nei kas, nei kodėl iš karto nesuprasi. Tik apėjęs ratą kitą, sutikęs senus pažįstamus išsiaiškini ir kitam gali papasakoti.

Saulutės -Genovaitės Markauskaitės knygoje “Krekenava laiko tėkmėje” apie

Varnakalnio pavadinimo kilmę rašoma: “Žmonės sakydavo, kad senais laikais Varnakalnyje augančios pušys buvusios tokios storos ir aukštos, jog siekdavusios dangaus mėlynę. Storos ir tiesios kaip žvakės jos pamažu svyravo ir ošė. Jų viršūnėse perėdavusios varnos. Per šakas ir varnų lizdus nesimatė dangaus. Dėl to miškas gavo Varnakalnio vardą. Rytą varnų pulkai skrisdavę į Krekenavos pušynus, į Orelių, Preibės ir Petriškių laukus maitintis, o vakare didžiuliais pulkais vėl grįždavusios į Varnakalnį nakvoti. Tuomet tarsi kokie juodi debesys uždengdavę dangų ir besileidžiančią saulę. Jau seniai varnos užmiršo Varnakalnį. Varnakalniui jos paliko tik neužmirštamą vardą”.

Girinio takas” – į pažinimo pasaulį

Prieš penkiolika metų, 2003-aisiais, kai dar niekas nė nenutuokė apie Europos Sąjungos pingus, o ir Lietuva į ją įstojo tik po metų, Krekenavos girininkijos Varnakalnio miške prie Linkavos upelio buvo įrengtas mokomasis pažintinis “Girinio takas”. Tai pusės kilometro ilgio takas, skirtas susipažinti su labiausiai Lietuvos miškuose paplitusiomis medžių rūšimis, miško ardais, pagrindiniais miško priežiūros ir apsaugos darbais, pagrindinėmis miškininkystės sąvokomis.

Vietiniai gerai prisimena, kad vienas iš didžiulių entuziastų ir tako rengėjų  -dabartinis Krekenavos girininkas Jonas Leika. Miško lankytojus pasitinka “Girinio tako” vartai. Ne vienam čia augusiam ar pas senelius vasaras leidusiam vaikui peržengus  šiuos vartus atsiveria ne tik pažinimo pasaulis, bet ir stebuklai. Eidamas taku ir aplankydamas penkias stoteles ne tik daug sužinai, bet kartais randi ir dovanų – Girinio paliktų saldainių, kitokių skanumynų, o kartais ir stebuklingą lazdelę… Kas gali  žinoti, gal tas Girinis turi vardą ir pavardę. Gal jį ne vienas net ir pažįsta…

Penkių tako stotelių pavadinimai labai rimti: “Dažniausiai krašto miškuose sutinkamos  medžių rūšys”, “Miško ardai”, “Miško atkūrimas ir želdinių apsaugos priemonės”,  “Ugdomieji ir sanitariniai kirtimai”, “Pagrindiniai miško kirtimai ir medienos aptarnavimas”. Tako pabaigoje esančiame Girinio namelyje – pavėsinėje eksponuojama miško žvėrių ir paukščių nuotraukos,  jaunųjų miško lankytojų piešiniai, kiti kūrybos  darbai. Iš bokštelio atsiveria vaizdingas Linkavos upelio slėnis ir skardis.

Maironio suolelis ir akmuo Rapolas

Varnakalnis žavi ne tik gamtos grožiu. Eidamas Linkavos krantu gali prisėsti ant Maironio suolelio. Ant jo išraižyti poeto žodžiai: ”Kas tą suolelį aplankys, tai rankai ačiū pasakys, kuri suolelį tašė, kalė. Čia taip malonu ir ramu, pripildo paukščiai čiulbimu, tą žalią, bepastogę salę…”

Gal poeto žodžiai ir čia sklandanti kūrybos aura pasieks ir prisėdusiojo širdį bei čia gims naujos, negirdėtos eilės…

Linkavos upelyje guli ir akmuo Rapolas  – 14,54 m apimties, 2,55 m aukščio, 5,14 m ilgio ir 4,18 m pločio. Jį patogu pasiekti iš Krekenavos girininkijos kiemo. Manoma, kad Rapolu jis pavadintas žemės, kurioje jis stūkso, šeimininko vardu.

Varnakalnyje dažni svečiai Krekenavos Mykolo Antanaičio gimnazijos moksleiviai, jaunųjų miško bičiulių būrelio nariai, kuriuos globoja girininkija, o jiems vadovauja mokytoja, girininko žmona Auksė Leikienė. Žmonės sako, kad jaunasis miško bičiulis, praėjęs Girinio taku ir viską susidėjęs į galvą, jau galėtų būti miškininku…

Tarp gamtos ir žmonių

Kai 1980-aisiais Jonas Leika atvažiavo į Krekenavos miškus,  čia plytėjo jau septintajame dešimtmetyje garsūs prestižiniai medžioklės plotai, o prieš trisdešimt metų buvo įrengti aptvarai ir pirmą kartą į šį kraštą atvežti danieliai bei muflonai.

Girininkui teko ne tik rūpintis neįprastais šiam kraštui augintiniais, bet ir tarpininkauti tarp gamtos ir žmonių. Girininkijos miškuose gausu medžiojamųjų žvėrių. Dalis jų skiriama profesionalioms medžioklėms organizuoti, tad čia reikia ir aukštos kvalifikacijos specialistų. Medžioklės reprezentuoja šį kraštą, o miškininkystės besimokantys studentai ir dėtytojai čia atlieka mokslinius tyrimus apie medžioklės ūkį.

Daugelį metų praleidęs miške J.Leika ne vienam kartoja svarbiausią taisyklę, kad žvėrys girdi ir mato geriau nei žmogus. Pasak J. Leikos, dirbdamas per prievartą, niekada nebūsi  geras girininkas. Tam reikia ir pašaukimo, ir didelės meilės, ir ištvermės, ir kantrybės.

Krekenaviečiai miško be J. Leikos neįsivaizduoja. Ne tik miško, bet ir miestelio. Buvusi Krekenavos kultūros namų direktorė Zofija Lindušienė pasakoja, kad Krekenavos seniūnijos kultūros centras organizuodavo miestelio renginius ir šventes, o nuo 2004-ųjų Krekenavos pušyno estradoje po ilgos pertraukos atgijo apskrities meno ir dainų šventės. Tais pačiais metais suaugusiųjų mėgėjų teatras pakvietė visus į Julijos Žemaitės spektaklio “Trys mylimosios”, kurio režisierė buvo Z.Lindušienė, premjerą. Zofija sako, kad nė vienas renginys ar spektaklis neįvyko be J. Leikos pagalbos. “Ko tik reikėdavo – ar eglučių, ar medienos spektaklio scenografijai, Jonas visada noriai ištiesdavo pagalbos ranką, pats viską atveždavo, pasirūpindavo, padėdavo”,  – prisiminimais dalijasi buvusi kultūros namų direktorė.

Kas gerai pažįsta girininką sako, kad jis yra reiklus, turintis savo nuomonę žmogus, tačiau labai geras, paslaugus.

1997-aisiais metais buvo įsteigta Kreknavos regioninio parko direkcija. Parko teritorija, užimanti daugiau nei 11 tūkst. hektarų, driekiasi abipus Nevėžio slėnių. Kreknavos regioninio parko direktorė Alma Kavaliauskienė sako, kad ne vienus metus direkcija buvo viename pastate su girninkija. O ir darbai, ir tikslai jungė kolegas. Dalis girininkijos teritorijoje esančių miškų (2182 ha) yra Krekenavos regioninio parko teritorija, iš jų 758 ha priskirta saugomoms teritorijoms. Direktorė aiškina, kad puikiai sutarusi su Jonu ir tada, ir dabar, kai parko direkcija įsikūrė naujame pastate – Krekenava didžiuojasi nauju apžvalgos bokštu ir puikiai įrengtu poilsio slėniu. Direktorė džiaugiasi ir tuo, kad baigusi mokslus  girininko dukra Ugnė Leikaitė grįžo į gimtinę ir dabar stropiai darbuojasi regioniniame parke.

Miškas klaidų neatleidžia

Girininkas J.Leika neįsivaizduoja savęs kitame darbe, neskaičiuoja darbo valandų ir už tai gaunamo atlyginimo. Miškininkai paprastai dirba ne sau ir net ne savo vaikams ar anūkams.  Anot Jono, čia nieko nepasivaikysi: miškas auga ramiai, solidžiai, iš lėto, o neturinčiųjų kantrybės ir laukiančių greito rezultato miškas nemyli.

Vidutiniškai miškas auga 80 metų, ąžuolas – per 150 metų, pušis, eglė –  daugiau nei šimtmetį. Girininkas niekada negalvoja apie save, o apie tuos, kurių nebespės pažinti. Sako prižiūri tą, ką paliko proseneliai, o duoklę atiduos tiems, kas gyvens po jo. J.Leika įsitikinęs, kad ką nors imdamas,  privalai ir duoti. Miškas klaidų neatleidžia – nukirtus medį reikės laukti dešimtmečius, kol jo vietoj užaugs kitas.

Nors girininko dienos prabėga miške, jo atostogos ir savaitgaliai taip pat neatsiejami nuo miško, nuo ežero. Tik gal ne čia, o kuriame kitame Lietuvos krašte. Girininkui smagu su šeimyna savaitgalį ištrūkti į gamtą –  tiesiog pakūrenti laužą ar pasėdėti ant ramiai banguojančio ežero kranto.  Nevėžis, nors šia vasarą ir nusekęs, teka savo vaga iki pavasario potvynio. Kaip ir girininko Jono Leikos gyvenimas jo pakrantėse…

Rasa Liškauskaitė

Nuotraukos iš asmeninio archyvo