Miško paslaptis geriausiai žino miškininkas

Miško paslaptis geriausiai žino miškininkas

Miško paslaptis geriausiai žino miškininkas

Jūrava – maža, bet nuostabi, nes jos kraštovaizdžio įvairovė didžiulė. Šiame nuostabiame kraštovaizdyje, Karšuvos girioje, prieglobstį randa daugybė nematytų augalų, gyvūnų ir grybų rūšių. Jame gyvenu ir aš. Kiekvieną dieną man ošia šimtametės pušys, ąžuolynas teikia stiprybės. Dažnai net pyktelėdavau, kai man pasakydavo draugai: „Kaip tau pavydžiu, tu gyveni miške“. Dabar pavasarį, kai virš miško išgirstu tūkstančius parskrendančių gervių, pamatau pulkus baltųjų gulbių, pagalvoju, kad tikrai esu laiminga, gyvendama tyliame girios prieglobstyje. Palaiminta ir ta ranka, kuri šia girią augino, prižiūrėjo.

Kraštovaizdis gyvas ne tik augalais ir gyvūnais, bet ir jame gyvenančiais, veikiančiais žmonėmis. Kiekvieną rytą pastebiu gražia uniforma vilkinčią moterį, kuri išvažiuoja į darbą. Susipažinome. Tai girininkė Dalia Mačiežienė. Įsikalbėjome ir nemažai sužinojau apie ją. Ji buvo kaimo vaikas, augusi žemės ūkio specialisto agronomo ir biologijos mokytojos šeimoje. Dalios vaikystė prabėgo labai gražiame kaime prie Minijos ir Agluonos upių. Nuostabios vietos, iš mažens pajusta meilė gamtai, bendravimas su gamta jai pametėjo mintį sieti savo gyvenimo kelią su ja. Ji pabrėžia, kad vaikystėje buvo sukūrusi asmeninį mažą parką, mėgo kapstytis sode bei darže. Man buvo labai įdomu sužinoti, kuo miškininko darbas ypatingas, ir man ji atsakė su šypsena: „Yra toks posakis, kad miškas ir pats puikiai auga, o gamta standartų nepripažįsta“.

Senovėje žmogus puikiai jautė gamtą, jos dėsnius, elgėsi pagarbiai, atsakingai. Mokėjo savo poreikiams tinkamai panaudoti miško gėrybes. Tačiau Daliai labai patinka, kad šių dienų žmogus irgi jau suprato ūkininkavimo prasmę, reikšmę. Smagu, kad žmogaus kūriniai puikiai dera kraštovaizdyje. Miškininko darbas taip pat moko ūkiškumo, kaip naudingiau žmogui nugyventi. Reikia mokėti paimti laiku iš miško užaugintą produkciją ir tinkamai ją atiduoti atgal miškui. Dalia, dirbdama miškininke, suvokė visą medžio augimo eigą nuo sėklos iki išvežamos pagamintos produkcijos. Dabar ji viso to moko mus, jaunuosius miško bičiulius.

Ar kada nors pagalvojote, kaip šis darbas padeda gamtai ir ar jai jis sunkus? Taigi kiekvienas darbas turi savo džiugių momentų ir sunkumų. Tačiau tai priklauso nuo tą darbą dirbančių žmonių, vadovų, bendradarbių. Dalia pamini, kad džiaugiasi kiekvienu pavasariu, nors jis atneša patį atsakingiausią jiems, miškininkams, darbą – miškasodį. Nuostabiai buvo pasakyta, kad kasdienius sunkumus pamiršti su kiekvienu geru pastebėjimu miške: pamatytas paukščių lizdas ar net susitikimas su žvėrimi, įdomus, įspūdingas medis ar koks gražus rytmečio vaizdas.

Gamtai galime padėti kiekvienas! Net mažutis vaikelis jau gali arba padėti, arba pakenti jai! Dalia Mačiežienė  sako: „Mano, kaip girininko, darbas yra prevencinis darbas su žmonėmis, juos informuojant priešgaisrinio, gamtos saugojimo, tvarkymo ir ūkininkavimo miškuose klausimais. Kiekvienas teisingai pasodintas ar nukirstas medis – tai ir yra pagalba gamtai. O mūsų, miškininkų, darbas ir yra visa tai organizuoti, planuoti ir vykdyti“. 

Miškininkė pabrėžia, kad miškininko profesiją renkasi vienatvę ir gamtą mylintys žmonės, nebijantys iššūkių. Su kiekvienais metais į šį darbą įžengia naujos technologijos, todėl reikia būti drąsiam ir priimti šiuos iššūkius. Bet ši profesija yra viena iš nuostabiausių, todėl mano kaimynė  Dalia net ir mane ragina domėtis šituo darbu.

Net keista, kad su manimi, šešiolikmete, girininkė pasidalijo ir nuoskaudomis bei priminė, jog renkantis šią profesiją nepamirščiau, kad šiame darbe yra ir sunkumų. Pavyzdžiui, gamtininko širdis, galima teigti, sudūžta į šipuliukus, kai susiduria su biurokratija, popierizmu ir kontrolierių, tikrintojų vizitais. Morališkai išsekina šitie minėti veiksniai labiau net už vėtras „Laura“, „Anatolijus“ ar medžiams kenkiančių vabalų invazijas. Bet aš manau, kad kiekvienas darbas yra smagus, jei matai jame prasmę, rezultatą. Taip pat teigiamų emocijų suteikia gera komanda.

Smagu, kad Dalia surado savo gyvenimo prasmę, nes po visą Lietuvą jau pasklidę stiebiasi aukštyn sodinukai, su meile auginti medelyne nuo 2007 iki 2017 metų. Ji sakėsi užauginusi daugiau nei vieną milijoną sodmenų. Nuostabiai žaliuoja medeliai, sodinti Jūravos girininkijoje, kurioje ji dirbo nuo 1993 iki 2007 metų. Dabar aš stebiu sodinukus, kurie stiebiasi vis aukštyn Mociškių girininkijoje, kurioje šiuo metu dirba Dalia. Už kertamus medžius Dalia taria ačiū tiems miškininkams, kurie juos sodino ir puoselėjo prieš 100 metų.

Mudvi su Dalia kalbėjome apie šį laikmetį, kai daugelis turi izoliuotis bei abi sutarėme ir raginame visus karantino metu išeiti į gamtą ir jai padėti. Jūravos kaimelyje ir Viešvilės miestelyje vertinamas yra Dalios Mačiežienės darbas. Ji puiki gamtos puoselėtoja, jaunųjų miško bičiulių globėja, gebanti mylėti ne tik gamtą, bet ir ateiti į pagalbą žmogui. Dalia supratinga, atidi. Norėčiau būti panaši į šią darbščią, kultūringą, daug žinančią Dalią. O gal ir mano dalia – būti miškininke?!

Gabija L., 16 metų

Bronislovo Ambrozo nuotrauka