Mitai apie Kuršių nerijos miškus
Algirdas Brukas
Pirmą kartą Kuršių nerijos miškus pamačiau studijų metais (1958) specialioje ekskursijoje. Tada pervažiavome per visą Lietuvai priklausiusią nerijos dalį sustodami keliose vietose ir pasivaikščiodami po kalnapušynus bei plikas smėlynų kopas, pabuvojome ir pamaryje, ir prie jūros. Kitą dieną grįžome namo, stabtelėję dar viename kitame Panemunių miške. Mus lydintis dėstytojas kartojo jau paskaitose girdėtus teiginius, kad Kuršių nerija nuo seno buvo apaugusi ištisiniais miškais, bet prieš kokį pora šimtmečių juos iškirtus prasidėjo lengvų smėlio dirvų erozija bei iš jūros išmetamo smėlio slinktis į marių pusę pakeliui užpustant gyvenvietes. Padėtį gelbėti ir stabdyti judantį smėlį pradėjo paprastas Nidos paštininkas Georgas Kuvertas dar XIX a. viduryje – jis sodino miškus, o toliau jo darbus tęsė įvairūs miškininkai. Nerijos miškai buvo gerokai apnaikinti ir per karą, tad po jo atkuriamuosius darbus sparčiais tempais vykdė to laikmečio Lietuvos miškų specialistai. Tiesa, dar 1949-1950 m. vadovaujant Marijonui Daujotui buvo atlikti moksliniai tyrimai ir parengtas planas, kaip atkurti karo pažeistus žaliuosius nerijos plotus.
Vėliau teko stebėti Kuršių nerijos miškų kaitą retkarčiais čia poilsiaujant, dalyvaujant konferencijose bei pasitarimuose miškų ūkio, miškotvarkos bei gamtosaugos klausimais ir 1977 m. bei 1988 m. kuruojant miškotvarkos projektų rengimą. Nors žinių bagažas apie nerijos miškus gerokai pasipildė, bet tezė apie smėlynų judėjimą dėl iškirstų miškų ir tragiškas to pasekmes man tapo dogma. Pagaliau savo darbinės karjeros pabaigoje 2010 m. sulaikiau pasiūlymo parašyti Kuršių nerijos nacionalinio parko (KNNP) miškotvarkos projektą pagal 2009 m. atliktus miškų inventorizacijos duomenis. Sutikau. Tačiau vėluojant aukštesnio lygio planavimo dokumentui – KNNP tvarkymo planui (patvirtintas tik 2012 06 04), pradėto projekto negalėjau užbaigti. Tad turėjau daugiau kaip metus laisvesnio laiko, kurį skyriau istorinės medžiagos apie Kuršių nerijos miškus studijoms naudojantis ir iki tol nežinotais vokiečių autorių darbais. Šios studijos leido susidaryti išsamų vaizdą apie nerijos susiformavimą, jos miškų atsiradimo, kaitos, nykimo bei atkūrimo procesus. Jis didžiąja dalimi nesutapo su sovietmečio ir nepriklausomybės laikų paviršutiniškomis, o kartais nežinia iš kur paimtomis žiniomis. Naują požiūrį į nerijos miškų raidą su miškotvarkos projekto vadove Viliūne Naureckaite pateikėme ne tik pačiame projekte, bet ir kultūros metraštyje „Gimtasis kraštas“ (2013) bei „Mūsų giriose“ (2014, 1-5 numeriai). Mūsų projektas buvo įvertintas teigiamai. Jam pritarė KN nacionalinio parko vadovybė ir recenzentai. Dėl straipsnių sulaukėme ir pozityvių, ir negatyvių atsiliepimų. Kai kas galbūt net nenorėjo girdėti jokių prieštaravimų buvusioms dogmoms, ypač dėl to, kad tai darė ne tituluoti mokslo pasaulio atstovai, o projektuotojai.
2011 m. išleista grupės autorių monografija „Kuršių nerijos tradicinė architektūra“, kurioje bent jau atskirų gyvenviečių užpustymų bei jų perkėlimų datos, pagrįstos konkrečiais vokiečių tyrinėtojų dokumentais, atitiko ir mūsų nurodytas. 2014 m. pasirodė mokslinis Dainiaus Elerto darbas „XVI a. visuomenės siluetas šiaurės Kuršių nerijos dalyje“, kuris pateikė neginčytinų duomenų apie jau prieš 100-150 metų iki Septynerių metų karo vykusį smėlynų judėjimą ir pirmuosius gyvenviečių perkeldinėjimus XV a. 2019 m. išėjo prof. Romualdo Deltuvo didelės apimties studija „Miško ūkis ir medžioklė Mažojoje Lietuvoje“, kurioje apie 40 psl. skirta Kuršių nerijos miškų raidos bei miškininkavimo istorijai remiantis itin gausiais vokiečių rašytiniais šaltiniais ir XVI – XIX a. kartografine medžiaga.
Nors mūsų analizė mažesnės apimties, bet pagrindinės išvados beveik identiškos. Tiesa, prof. R. Deltuvas pateikia išsamesnį ir detalesnį paveikslą. Be to, ir kitų Klaipėdos universiteto mokslininkų publikacijose jau gilėja Mažosios Lietuvos, įskaitant ir Kuršių neriją, ne tik politinių ir socialinių procesų, bet ir gamtinės bei ūkinės raidos pažinimas. Tai leidžia tikėtis pozityvių pokyčių mokymo ir švietimo procese, taip pat ir pažangesnių rekomendacijų dėl nerijos miškų tvarkymo tiek šiandien, tiek ateityje.
Pateikiame kiek realistiškesnį paveikslą apie Kuršių nerijos miškingumo ir miškų kaitą, taip pat bandome peržvelgti mito atsiradimo ir jo gyvavimo priežastis.
1.1 Gamtiniai nerijos miškų atsiradimo ir raidos savitumai
Remiantis įvairaus laikmečio moksliniais tyrimais, galima teigti, kad Kuršių marios ir Kuršių nerija (KN) susiformavo Litorinos jūroje (Baltijos jūros Litorinos stadijoje), praėjus keletui tūkstančių metų po paskutinio ledynmečio – vėlyvesniuoju akmens amžiaus tarpsniu. Jam baigiantis dėl geologinių procesų, jūros srovių, sausumos ir vandens lygio svyravimų maždaug apie dabartinėje Rasytės ir Šarkuvos vietoje buvusias salas, kurios buvo moreninio gūbrio iškyšuliai, ėmė kauptis nuo Sambijos pusiasalio pakrančių nuplaunamos sąnašos. „Augančios“ salos jungėsi tarpusavyje, o vėliau pietinėje dalyje susijungė su žemynu, nors atskiros protakos galutinai išnyko gerokai vėliau. Galima įsivaizduoti, kad tarp salų kurį laiką tvyrojo seklumos, formavosi pelkynai ar nedideli ežeriukai, išnykdavo ir vėl atsirasdavo protakos. Nerijos darinys augo šiaurės rytų kryptimi ir maždaug 4000-4500 m. prieš m.e. buvo pasiekęs dabartinę Juodkrantę. Nuo čia akumuliacinio smėlio rago augimas tęsėsi kiek lėčiau bei per pirmąjį mūsų eros tūkstantmetį, t.y. maždaug per 5 tūkst. metų, priartėjo prie Dangės žiočių suformuodamas Kuršių marias bei jų protaką (Klaipėdos sąsiaurį) į Baltijos jūrą. Reikia priminti, kad Klaipėdos kūrimosi ir jos pirmųjų pilių pastatymo laikotarpiu, t.y. XIII a. viduryje, nerijos šiaurinis galas iš lėto augo toliau ir grasino užnešti sąsiaurį. Dėl to jau Dangės žiotis į šiaurę gerokai praaugusiame Kopgalyje 1844 m. pradėti kapitaliniai nerijos „smaigalio“ krantų tvirtinimo darbai, o 1847 m. ir vadinamo Pietinio molo statyba. Šie darbai kartu su Smiltynės kopų sutvirtinimu bei apželdinimu maždaug XIX a. viduryje galutinai užbaigė nerijos augimą į ilgį. Geologiniu požiūriu galutinius parametrus Kuršių nerija įgavo visai neseniai ir yra jauniausias didelio ploto geologinis darinys dabartinėje Lietuvos teritorijoje. Tai pagrindžia svarbią išvadą, kad pirminiai Kuršių nerijos miškai atsirado ne vienu metu, bet per santykinai ilgą laikotarpį. Šiaurinėje, jauniausioje, nerijos dalyje jų niekada ir nebuvo. Pirmuosius miškus čia pasodino žmogus.
Dėl nerijoje vykusių gamtinių procesų atsiradę miškai (kaip įtikinamai rodo paleodirvožemių sluoksniai) seniausioje kamieninėje, prie Sembos pusiasalio esančioje nerijos dalyje pergyveno net kelias (3-7), o jauniausioje, prieš Klaipėdą esančioje dalyje – bent dvi ar vieną generacijas, t.y., atsiradimo, vystymosi, sunykimo bei savaiminio atsikūrimo ant naujai supustytų smėlių stadijas. Dabar jie veši naujausioje – ne savaiminėje, bet kryptingai žmogaus reguliuojamoje miškų raidos stadijoje. Naujausia (jauniausia) miškų generacija prasidėjo XIX a., miškus įveisiant žmogui, o ne dėl ilgalaikių gamtinių procesų.
Kuršių nerijos miškų generacijas galima apibrėžti tokiais apytikriais parametrais:
1. Pirmos generacijos miškai po paskutinio ledynmečio maždaug iki Juodkrantės susiformavusioje nerijos dalyje atsirado apie 4 – 5 tūkstantmečius prieš m. e. ir išsilaikė maždaug iki akmens amžiaus pabaigos – bronzos amžiaus pradžios, t.y. maždaug iki 2000-1600 prieš m. e. Tai buvo pirminiai nerijos miškai, dengę didžiąją dalį tuometinės sausumos teritorijos. Šio laikotarpio pabaigoje jie sunyko dėl gamtinių faktorių, iš kurių svarbiausi buvo sausumos ir jūros lygio svyravimai, taip pat jūros nešmenų kiekio ir pobūdžio kaita, eolinių procesų pulsacijos. Šių miškų buvimą įrodo jų suformuoto dirvožemio pėdsakai senųjų kopų atodangose ar skerspjūviuose ir daugelio tyrinėtųjų fiksuoti užlietų miškų likučiai prie KN krantų arčiau kamieninės nerijos dalies. Sunykus pirminiams miškams, didesnę KN kraštovaizdžio dalį užkariavo smėlynai. Pirminiai miškai buvo suformavę storiausią ir ryškiausią KN dirvožemio sluoksnį, kuris buvo arba dalinai užlietas jūros, arba užpustytas, arba nupustytas. Atkurti buvusių procesų detales, lokalizacijas, laikotarpius dabar nėra paprasta ir geologijos žinovams, bet sukauptos informacijos pakanka patvirtinti nuostatai, kad pirminiai nerijos miškai išnyko dėl čia santykinai gana ilgą laiką vykusių geologinių procesų.
2. Antros generacijos miškai ėmė atsirasti ir formuotis sustojus didiesiems vandens ir sausumos lygio svyravimams bei susilpnėjus išplovimo procesams, sumažėjus ar periodiškai kintant jūros išmetamų nešmenų kiekiams. Tada jie plito jau didesnėje („augančioje“ link Klaipėdos) teritorijoje nei per pirmąją raidos stadiją, bet bendras teritorijos miškingumas dėl geologinės raidos ypatumų ir eolinių procesų greičiausiai buvo kiek mažesnis, vargu, ar viršijo 50 proc. Šiam periodui būdinga ne ištisinė stabili naujai susiformavusio dirvožemio ir miškų danga, o jos didesnis ar mažesnis mozaikiškumas, daug silpniau išreikšti ir plonesni viršutiniai dirvožemio sluoksniai nei pirmosios miškų generacijos suformuotuose dirvožemiuose. „Pertrūkius“ sąlygojo aktyviai reiškęsi eoliniai procesai. Adalbertas Bezzenbergeris senesnėje nerijos dalyje nurodo 4 dirvožemių sluoksnius ir neatmeta didesnio jų kiekio galimybės. Česlovas Kudaba mini 3 sluoksnius, o senuosius dirvožemius septintame XX a. dešimtmetyje tyrinėjusi E. Michaliukaitė – keturis. Vėliausiame savo darbe (1986 m.) prof. Vytautas Gudelis nurodo net septynis kai kur buvusius senųjų dirvožemių sluoksnius, bet iš jų 3-4 mano esant lokalinius, susidariusius nedideliuose plotuose. Taigi per šį periodą miškai buvo mažiau stabilūs nei pirmajame. Jie išnykdavo greičiausiai tik dėl užpustymų, kuriuos lėmė jūros išmetamų nešmenų kiekiai bei eoliniai procesai. Vienose nerijos vietose antros generacijos miškai atsirado bent vieną kartą, o kitose jie galėjo atsirasti ir išnykti net keletą kartų. Suprantama, kad bent nedidelėje jauniausioje sausumos dalyje antros generacijos miškai nespėjo savaime atsirasti. Juos pasodino žmogus.
Šios generacijos miškų rūšinė struktūra kito įtakojant klimatiniams faktoriams ir įvairialypei žmogaus veiklai, kuri ryškiai ėmė stiprėti XV amžiuje ir prisidėjo prie kai kurių gamtinių procesų paspartinimo. Daugumos antrosios generacijos miškų plotų intensyvus nykimas periodo gale tęsėsi apie 400 metų ir baigėsi esant labai mažam nerijos miškingumui XIX a. pradžioje, kraštovaizdyje ryškiai dominuojant judantiems smėliams.
3. Trečioji – kultūrinių arba žmogaus reguliuojamų nerijos miškų generacija prasidėjo XIX a. ir tęsiasi iki XXI a. pradžios. Ji daugiausia buvo kuriama ant naujausių judančių smėlynų, sustabdžius jų judėjimą, o iš dalies ir ant senesnių stabilių bemiškių plotų. Dėl beveik visiškai sustabdytų eolinių procesų ši miškų generacija turi ilgo gyvavimo perspektyvą.
A. Bezzenbergeris (1889 m.) ir dauguma kitų XIX a. nerijos tyrinėtojų pirmosios ir antrosios generacijų miškus ir jų formuotus dirvožemius, palaidotus po judančiu smėliu, vadino tiesiog „senais“ ir „dar senesniais“. Pritardanmi tokiam paprastam suskirstymui turime pridurti, kad ant „dar senesnių“ dirvožemių augo pirminiai nerijos miškai, o ant „senųjų“ – antriniai. Žuvus (daugiausia dėl užpustymų, taip pat dėl ganiavos, nudeginimų bei kirtimų) antrosios generacijos miškams ir jų vietą užėmus judantiems smėlynams, XIX a. pradėti smėlynų dirbtinio tvirtinimo ir pionierinių miškų įveisimo darbai. Dėl šių sėkmingų darbų didžiojoje nerijos dalyje turime vyraujančius kultūrinės kartos miškus ir tęsiant A. Bezzenbergerio klasifikaciją – „jauną“ jų kuriamą dirvožemį.
KN pirminių miškų struktūros formavimuisi daugiausia įtakos turėjo klimatiniai faktoriai. Nerija (tiksliau – seniausioji jos dalis) susiformavo ir pradėjo apaugti miškais santykinai šilto ir padrėgnėjusio klimato laikmečiu, kai mūsų geografinėse platumose plito kietieji lapuočiai – iš pradžių guobiniai, kiek vėliau – liepos, ąžuolai, šlapynėse – juodalksniai, o miško trake itin išplito lazdynai. Tad pirminiai nerijos miškai buvo gana mišrūs. Kaip rodo paliniologiniai tyrimai, juose būta ir ąžuolų. Vėliau dėl sausėjimo palankesnės sąlygos buvo pušynams ir beržynams, o mūsų eros pradžioje dėl atvėsimo susidarė neblogos sąlygos ir eglynams. Apie 900 mūsų eros metus prasidėjo vadinamasis Viduramžių atšilimas, per kurį buvo itin palankios sąlygos augti įvairesniems miškams. Jį maždaug nuo 1350 m. keitė šaltėjimo periodas, kurio metu palankesnės sąlygos buvo spygliuočiams. Tačiau nerijoje šalia minėtų makroklimatinių sąlygų didelę, galbūt net didesnę reikšmę miškų raidai turėjo vietinės mezo sąlygos, o ypač dirvodaros procesų specifika ir drėgmės režimo pobūdis.
Klimato kaita, įvairūs geologiniai nerijos formavimosi veiksniai, dirvožemio susidarymo ir drėgmės režimo vietiniai ypatumai jos pirminius miškus išaugino ant kiek turtingesnių sąnašinių smėlių, kur gruntinis vanduo buvo negiliai. Salų jungimosi su kontinentu stadijoje čia buvo protakų, seklių jūros įlankėlių, greičiausiai ir pelkučių bei seklių ežeriukų. Kiek vėliau prasidėję eoliniai procesai ir dėl jų poveikio neaukštų parabolinių kopų formavimasis iš dalies keitė situaciją ne tik mažindamas atvirų vandenų ir pelkučių plotus, bet ir suformuodamas vietas, kur gruntinis vanduo buvo giliau, o derlingos dirvos atsidūrė po storesniais supustyto smėlio sluoksniais. Tačiau artima jūros ir marių kaimynystė teikė augalijai daugiau ar mažiau palankų drėgmės režimą. Taip susikūrė lokalinės sąlygos miško augimviečių įvairovei nuo pušynų iki kietųjų lapuočių. Po to sekę jūros lygio svyravimai, dalies sausumos „paskandininimas“ turėjo esmingiau pakeisti ne tiek miškų struktūrą, kiek sausumos kontūrus. Todėl lemiamą įtaką miškų struktūrai išsaugoti turėjo iš jūros išmetamų nešmenų kiekiai, eoliniai procesai, drėgmės režimo bei dirvodaros procesų specifika.
Turtingi ir labai patogūs žūklės bei medžioklės plotai, paukščių perimvietės, tinkamos kiaušiniams rinkti, miško gėrybės ir jūros išplaunamas gintaras buvo labai patrauklu čia kurtis žmonėms. Visas šis senovinis vėlyvojo akmens amžiaus „gerovės kompleksas“ labiau išreikštas buvo senesnėje – pietinėje nerijos pusėje. Bronzos ir geležies amžiuje „gerovės kompleksas“ jau buvo gerokai suprastėjęs ir dar prastėjo dėl gamtinių faktorių. Palankiausios sąlygos besivystančiam žemės ūkiui bei prekybiniams kontaktams buvo Sembos pusiasalyje. Nediskutuojant kur, ar į Sembą, ar į Nemuno deltą dėl pablogėjusių sąlygų pasitraukė nerijos gyventojų dalis, kita – nors ir nedidelė dalis galėjo likti čia ir gyventi bent iki kryžiuočių bei kalavijuočių ordinų įsikūrimo ir jų kovos su prūsais pradžios. Nerijai tapus labai svarbiu ateivių bei kiek mažiau žemaičių bei kitų lietuvių kariaunų žygių traktu, vidurinė ir šiaurinė nerijos dalis galėjo tapti negyvenama dykra (panašiai kaip vėliau Sūduva), be to, ir pietinėje dalyje gyventojų turėjo reikšmingai sumažėti. Tik po Žalgirio pergalės, nusistovėjus juridinėms sienoms tarp LDK ir kryžiuočių ordino, per ilgą taikos metą gyventojų Kuršių nerijoje vėl pagausėjo. Todėl bent nuo XV a. antros pusės turėjo didėti ir antropogeninis poveikis nerijos miškams kartu su kompleksiškai jau veikusiais gamtiniais faktoriais.
1.2. Kuršių nerijos miškingumo mažėjimas nuo XV a. dėl gamtinių ir antropogeninių faktorių kompleksinio poveikio
Laukite tęsinio