Prieš 100 metų įsteigta Lietuvai pagražinti draugija – veiklos pradžia

Prieš 100 metų įsteigta Lietuvai pagražinti draugija – veiklos pradžia

1921 m. kovo 18 d. laikraštyje „Lietuva“ pasirodė būrio šviesuolių kvietimas: Vidaus reikalų ministerijos bute šaukiamas „Lietuvos augmenais pagražinimo draugijos“ steigiamas posėdis. Vis tik oficialus draugijos steigimas nusikėlė: draugijos įstatai įregistruoti 1921 m balandžio 23 d., o steigiamasis susirinkimas įvyko Seimo rūmuose (dabar Kauno Maironio universitetinė gimnazija) balandžio 29 d. Susirinkime dalyvavo apie 20 žmonių. Išrinkta Draugijos valdyba trejų metų kadencijai: Juozas Tumas (pirmininkas), Povilas Matulionis (pirmininko pavaduotojas), Steponas Šilingas, Juozas Skripkus, Eugenijus Kubilius, Kazimieras Šaulys, Jonas Raupys, Petras Ruseckas ir Jurgis Žilinskas. Iš pavadinimo pašalintas žodis „augmenais“, nes Draugijos tikslas buvo ne tik gražinti augalais, įvairias Lietuvos gyvenamąsias vietas, piliakalnius, mokyklas, kapines, paupius, pajūrį, kalvas, bet ir saugoti bei globoti meno, istorijos ir gamtos paminklus.

                      Jau 1923 m. LPD dalyvavo pasaulinėje parodoje Gėteborge, Švedijoje, išstatydama kelis miestų išplanavimo projektus. Draugija augo ir stiprėjo, palaipsniui tapdama viena iš reikšmingesnių aplinkos tvarkymo ir puoselėjimo organizacijų tarpukario Lietuvoje. 1925 m. ji turėjo keturias komisijas (istorinių vietų tvarkymo, paminklų statymo, rinkliavų ir vakarų rengimo) ir 30 skyrių.

                      Jau steigiamajame LPD susirinkime 1921 m. kun. A. Dambrauskas siūlė „daryti įtaką“, kad Švietimo ministerija įvestų mokyklose „Medžių sodinimo šventę“. LPD pirmininkas kan. J. Tumas ir vicepirmininkas P. Matulionis, plėtodami medžių sodinimo valstybės mastu idėją, 1922 m. balandžio 20 d. paskelbė atsišaukimą į tautą, kuriame pabrėžė, kad „privalu, ypač augalais, gražinti įvairios Tėvynės vietos“, atsiminti „įvairias istorines brangias vietas“, apsodinti medžiais pakeles, veisti prie namų darželius, rengti vietas sportui ir žaidimams. Gamtos tyrimo stoties direktorius Tadas Ivanauskas, 1922 m. rudenį su liūdesiu atkreipęs dėmesį, kad Lietuvoje kasmet per kariuomenės šventes ir bažnytines apeigas tūkstančiai 5-10 cm storio berželių ir eglaičių iškertami iškilmių vietoms papuošti, dešimtims kilometrų kelio apstatyti, pasiūlė pavasarį organizuoti „medžių šventę“, kuri būtų geriausia medžių apsaugos propaganda. Aktyviausiais tos šventės dalyviais turėjo tapti moksleiviai. Kartu LPD valdyba parengė kreipimąsi į Lietuvos visuomenę, kuriame kvietė: „Puoselėk gamtą, gink ją nuo žaladarių. Nebūkim neraliuoti galvijėliai. Vaikščiokime tik tyčia vaikščioti padarytais takais“. Daug dėmesio buvo skiriama pasodintų medelių apsaugai, nes jų naikintojai siautėjo visose Lietuvos vietose.

                      Pirmoji medžių sodinimo šventė 1923 m. praėjo labai sėkmingai, LPD pastangomis Lietuva tikrai pagražėjo, miestų ir kaimų aikštėse iškilmingai pasodinti „Laisvės ąžuolai“. Vargu, ar kas nors šiandien gali pasakyti, kiek „Laisvės ąžuolų“ šiandien Lietuvoje yra išlikę.

                      1924 m. Medžių sodinimo šventėje dalyvavo 8000 Kauno mokyklų mokinių – jie pasodino 17 ha (1923 m. – 11 ha) miško plyno kirtimo biržėse. Vaikus į darbo vietas lydėdavo orkestrai, į atokesnes vietas jie plaukdavo garlaiviais Nemunu. Visoje Lietuvoje sodinti „Vilniaus ąžuolai“. 1925 m. Lietuva buvo pakviesta sodinti „Aušros ąžuolų“.

                       Greta Lietuvos gražinimo atskirais medžiais ir želdiniais, LPD ėmėsi Lietuvos istorinės atminties paminklų apsaugos ir tvarkymo. Vyriausybė 1924 m. lapkričio 17 d. perdavė LPD globon Veliuonos piliakalnius. LPD Paminklų komisija 1925 m. numatė  „Gedimino Kapo kalno viršūnę apsodinti gyva tvora, kryžių stilizuoti lietuviškai, už kryžiaus pastatyti Gedimino mirčiai paminėti akmenį ir už akmenio pasodinti verkiantį medį“, piliakalnyje „padaryti takus, klombas ir paskirti vietą būsimam paminklui“. Kelias į kalną buvo smėliu išpiltas, pravestas naujas, gana platus kelias į viršų, pastatyti platūs, patogūs mediniai laiptai, padarytos poilsio aikštelės, kalnas vietomis sutvirtintas, atgabentas paminklinis akmuo – pilko granito obeliskas, ant kurio, „stambiomis, auksu žibančiomis, raidėmis išrašytas Gedimino vardas“. Iškilmės Veliuonoje sutraukė daugiatūkstantinę žmonių minią iš įvairių Lietuvos vietų. Nuo prieplaukos iki pat piliakalnių nutįso ilgiausias vėliavų kelias. Kalbą pasakė „mūsų žilgalvėlis vicepirmininkas“ P. Matulionis. Kalbėjo „nusiėmęs kepurę, veidas pilnas įkvėpimo“. Giedotas tautos himnas. Paminklą šventino kan. J. Tumas-Vaižgantas. Antrasis iškilmių centras – piliakalnyje, kurio viršūnėje buvo pastatytas šviesiai rausvo granito aukuras ir išbetonuotas pagrindas būsimajam LDK Gedimino paminklui. Planuota jį pastatyti 1941 m., minint 600 metų nuo Gedimino žūties Veliuonoje.

Žemės reformos valdyba 1925 m. birželio 17 d. nutarė nusavinti Birutės kalną Palangoje ir jį perduoti Lietuvos Pagražinimo draugijai. Jau birželio 19 d. LPD Centro valdybos pirmininkas generolas Vladas Nagevičius ir narys E. Kubilius iškilmingai perėmė Birutės kalną Draugijos žinion.

Sovietinė okupacija nutraukė Lietuvai pagražinti draugijos veiklą. Ši buvo atnaujinta tik 1995 m.

Prof. Romualdas Deltuvas