Sausio įvykiai ir nežinoma paslaptingų raštelių kelionė

Sausio įvykiai ir nežinoma paslaptingų raštelių kelionė

Buvęs miškų ūkio ministras Rimantas Klimas, 1991-ųjų sausį Lietuvos miškų ūkio ministerijos Nacionalinių parkų skyriaus viršininkas, tuomet rūpinosi ne tiek gamtos saugojimu, o visiškai šalia esančioje aikštėje budinčiais žmonėmis bei Aukščiausiosios Tarybos (AT) rūmų apsauga. Šiandien jis norėtų sužinoti, o ir mums smalsu, kur ir kaip keliavo jo rašyti pasiūlymai.

Pro Miškų ūkio ministerijos langus jau 1991 m. sausio 8-ąją buvo matyti minios žmonių, kai prie Parlamento mitingavę  jedinstveninkai ėmėsi agresyvių veiksmų – palaikomi savo vadinamų kovinių draugovių ir persirengusių sovietų kariškių prasiskverbė į AT vidinį kiemą, mėgino įsiveržti į rūmų vidų ir nuversti teisėtą valdžią. Tūkstančiai žmonių plūdo gelbėti ir palaikyti savo deputatų. AT tądien priėmė  labai svarbų dokumentą – patvirtino valstybės gynimo planą su civiliais asmenimis pagrįsta neprievartine, nesmurtine gynyba.

Didžiausia Sąjūdžio rėmimo grupė ir kruvinoji naktis

Rimantas Klimas neatsiejamas nuo tų dienų įvykių. Apie jausmus, nuotaikas, faktus kelionė laiku  prasideda dar anksčiau. Vilniaus miškų urėdijos darbuotojai dalyvauti Atgimimo veikloje pradėjo vieni iš pirmųjų. Miškininkai buvo labai aktyvūs – Sąjūdžio rėmimo grupė jungė per 100 žmonių. “Vienintelė visoje miškų žinyboje buvo tokia aktyvi ir didžiulė, tačiau ta veikla nė kiek nesidžiaugė tuometis viceministras  Zigmas Gramaila. Patekome į jo nemalonę. Buvau iškviestas “ant kilimėlio”, bet tuo metu jau niekas negalėjo mūsų sustabdyti”, – prisimena Sąjūdžio rėmimo grupės įkūrėjas.

R. Klimas, atsargiai rinkdamas žodžius, grįžta į baisiąją kruviną naktį. “Iš Nemenčinės, kur gyvenome,  pavakare atvažiavome į Vilnių. Pavaikščiojome aikštėje prie Aukščiausios Tarybos, paskui nutarėme nuvažiuoti prie televizijos bokšto. Kai atvažiavome, pastačiau automobilį netoli bokšto tvoros ir atsistojome kitoje gatvės pusėje prieš bokštą. Būriavosi minia žmonių, budėjo ir  milicininkai,  kurie, mano akimis, visiškai nesikišo į įvykius. Staiga kilo sujudimas,  žmonės ėmė šaukti, kad atvažiuoja tankai… Išgirdęs pavojaus šūksnius, nuėjau  prie savo automobilio ir jį perstačiau į šalia esančio daugiabučio kiemą. Netrukus pasirodė ir tankai – sukiojosi, sustojo, pasigirdo šūviai, burzgimas, triukšmas, paleisti dūmai … Matyt, likimas  apsaugojo mūsų mašiną ir mus, nes netrukus atropojo dar vienas tankas, kuris be jokių ceremonijų pervažiavo per automobilį būtent toje vietoje, kur prieš tai stovėjo maniškis.  Šaltukas perbėgo per kūną…, – pamena įvykių liudininkas. –  Po to žmonės pradėjo vieni kitus raginti, atsirado ir tokių, kurie vos ne jėga stūmė kitus prie bokšto. Kilo sąmyšis, triukšmas. Tada jau pasitraukėme truputėlį atokiau. Netrukus prasidėjo šaudymas, mes sugulėm ant žemės, kilo siaubingas triukšmas, greitai  supratome, kad yra žuvusiųjų…  Žmonės pasklido, pradėjo po truputį skirstytis tolyn nuo bokšto.  Mes irgi sėdome į automobilį ir grįžome į ministerijos kiemą. Naktį praleidome mano kabinete, o kai šiek tiek prašvito, nuėjau į aikštę prie Seimo, ten po baisių įvykių jau buvo kiek mažiau  žmonių… Dar kokią valandą ar dvi palaukėme Vilniuje ir grįžome į Nemenčinę.

Visus tuos baisumus mačiau iš arti. Pirmadienį, kaip įprasta, susirinkome į darbą, o po darbo – vėl prie Parlamento…Tuo metu ministerijoje vadovavau naujai įsteigtam Nacionalinių parkų skyriui, o Rimantas Grikevičius  buvo mano pavaduotojas, tad su juo, vos radę laisvą minutėlę sukome ratus prie Aukščiausios Tarybos. Dar vienas kolega  aukštaitis Julius Aukštaitis  stebėjo įvykius, rinko informaciją. 

Susipažinome su žmogumi, kuris prisistatė esąs kryždirbys, Čateikis. Ar tikrai tokia pavardė, negaliu garantuoti. Nepamenu, kas tas Čateikis buvo – draugovininkas ar žaliaraištis, tik mano užrašuose parašyta: “Čateikis pakeitė raiščius ir atidarė vartus”. Mes vis sukomės  aplink Seimą, matėme, kad ten yra taisytinų dalykų. Žmonės aikštėje palikti be jokios paramos. Bent mums taip atrodė.  Svarstėme, ką reikia daryti – gal parašykime siūlymus, ką galima nuveikti ir dėl lauke esančių žmonių, ir Aukščiausios Tarybos. Apibendrinome esančią padėtį: šaltis, mityba, medicininė pagalba, nors bent kokia apsauga nuo tankų ir viską surašėme. Buvo ir baimės: čia armija važinėja, žmonės atbėga ir vėl išsiskirsto, vėl visi kviečiami ginti Seimą, vėl prospektu bėga žmonių pulkai…”, – aplink tvyrojusį vaizdą apibūdina pašnekovas.

Tie kartu su kolegomis surašyti siūlymai lemtingomis Sausio dienomis kažkam buvo perduoti. Išliko viena kopija…

Laiškas su siūlymais Vyriausybei ar Seimui?

Kam perduotas pirmasis laiškas, R. Klimas šiandien nepamena , tik žino, kad vienas iš jame paminėtų dalykų – nedelsiant atidaryti pirmosios medicininės pagalbos punktą M. Mažvydo bibliotekoje. Antrasis – įvesti kontrolę automobiliams, kurie įvažiuoja į Seimo prieigas.  Mat tvarkdariai nužiūrėjo, kad čia laisvai važiuoja uždengtos mašinos, niekas jų nestabdo, neklausia, ką ir kur jos veža. Buvo atkreiptas dėmesys ir dėl asmenų patekimo į AT rūmus, reikėjo, kad sustiprintų kontrolę. Tad buvo surašyta apie 10 punktų.

R. Klimas prisimena, kad tuometinis Krašto apsaugos departamento generalinis direktorius  Audrius Butkevičius  jam yra minėjęs apie jį pasiekusią žinią dėl šių reikalų. Gal tai tas laiškas? Kur jis nukeliavo, dabar jau sunku atsekti… Gal Butkevičiui pateko, gal  Vyriausybei  ar kažkuriam iš signatarų.

“Su esančiais AT rūmuose kasdien po keletą kartų bendravome. Netrukus buvau oficialiai paskirtas Rytų Lietuvos tarybos  prie Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininku. Deja, paramos iš AT negavome, paskui ją panaikino. Atsirado veikėjų, kuriems nepatiko, kad imamės Rytų Lietuvos reikalų”, – apie ryšius su valstybės vyrais aiškina pašnekovas.

Vėliau R. Klimas nusprendė, kad  reikia parašyti dar vieną laišką, kuris taip pat perduotas Vyriausybei ar Seimui. Ant juodraščio ir šiandien matyti užrašas: “Kruopui”, galbūt  tai buvo skirta signatarui ekonomistui Stasiui Kropui.  Laiškelyje rašoma: “15 val. perduota, kad reikia įvesti aikštės valdymą“. Toliau –siūlymai:

1. Apriboti dengtų mašinų įvažiavimą.

2. Apriboti asmenų patekimą į Aukščiausios Tarybos rūmus, išduoti leidimus.

3. Tikrinti Aukščiausios Tarybos  rūmų patalpas, jas kruopščiai apžiūrėti.

4. Turėti autonominį ir dubliuotą ryšį su aikšte.

5. Stebėti transliacijų į aikštę kokybę.

6. Turėti Aukščiausios Tarybos  rūmų ryšį su bent keletu gretimų įstaigų, kur budėtų atsakingi    žmonės (slaptas ryšys).

7. Rašytojai, artistai mažai šneka žmonėms aikštėje ir per radiją. Kur gi kultūros ministerija?

8. Į Vilniuje ir Lietuvoje gyvenančių kariškių šeimas būtų naudinga nuolat kreiptis, nes jos yra dezinformuojamos ir šantažuojamos.

Buvo ir daugiau įvairių siūlymų, tačiau pirmame laiškelyje  ypač akcentuota barikadų statybos reikalai, konkrečiai iš pamatų blokų, kad  jų negalėtų perkopi tankai.

Aikštėje nuolat degė laužai, prie jų šildėsi žmonės. Natūralu, kad malkomis rūpinosi miškininkai. “Jas vežėme iš Vilniaus miškų urėdijos, paskui iš Nemenčinės, Trakų ir kitų aplinkinių urėdijų. Nemažai privežėme, buvo pakviestas ir pjūklininkas, kuris pripjovė mažesnių kaladžių, bet žmonės ėmė krauti didelius, aukštus laužus, tad smulkinti jau nereikėjo”, – apie šiltąją pagalbą pasakoja  R. Klimas.

Kiek vėliau jis ėmė rūpintis ne tik malkomis, bet kad žmonės turėtų galimybę  užeiti į šalia esančių įstaigų patalpas. “Kreipiausi į miškų ministrą Vaidotą Antanaitį, kad leistų atidaryti ministerijos patalpas ir visą naktį į ministerijos foje galėtų užsukti Parlamento gynėjai sušilti, pailsėti. Čia daugiausiai glaudėsi Žemės ūkio akademijos Miškų fakulteto studentai, atvažiavę iš Kauno“, – prisimena pašnekovas.

Dar vienas greitai įgyvendintas R. Klimo siūlymas – maisto produktų pardavimas iš prieš AT esančios “Talino” parduotuvės. Tuo metu jos direktoriumi dirbo Dominykas Slauta. Jis labai greitai sureagavo į pasiūlymą, buvo atidarytas langas, pro kurį dieną naktį buvo prekiaujama maisto produktais.  “Medicinos punktas taip pat buvo labai greiti atidarytas. Mes net nustebome, kad į mūsų siūlymą taip greitai atkreiptas dėmesys. Gal ir perdaug tuo metu sau leidome, bet  mums atrodė, kad tokie patarimai labai reikalingi”, – sako miškininkas.

Anot jo, kai prasidėjo blokų vežimas, jis bandė įdiegti sumanymą, kad praėjimas prie Miškų ūkio ministerijos iš Gedimino prospekto prie AT nebūtų toks kiauras, kad būtų su posūkiu, lyg labirintas. Tai buvo padaryta. „Gal buvo ir naivumo apraiškų tuose siūlymuose, bet kai rūmus apstatė barikadomis, atrodė, kad jau saugiau… Ir aplink važinėjančias mašinas pradėjo kontroliuoti”, – aiškina jis.

Labai stiprino gynėjų jėgas dainos, kurios prie laužų buvo kiekvieno vakaro palydovės.  “Augustinas  Kubilius buvo dainų vedantysis. Dainavome daug, kiekvieną vakarą po darbo sukdavom prie laužų ir dainuodavome. Susirinkdavo žmonių iš įvairiausių folkloro ansamblių, tad  gal ir neblogai skambėjo. Bet noriu pabrėžti, kad aš buvau vienas iš tūkstančių, tuomet prisidėjusių  prie Laisvės gynybos”, – pažymi garsaus “Nalšios” ansamblio įkūrėjas Rimantas Klimas.

Rasa Liškauskaitė