Visa giminė iš miško: ne tik darbas, bet ir pašaukimas

9 gruodžio, 2017
Prie miško kelių tvarkymo prisideda ir privatininkai
8 gruodžio, 2017
Šakių urėdija medienos tiekimo ir kitų darbų dėl prastų orų nesustabdė
10 gruodžio, 2017

Visa giminė iš miško: ne tik darbas, bet ir pašaukimas

 

Raseinių miškų urėdijos Žaiginio medelyno viršininkė Irena Burinskienė prisipažįsta esanti trečios kartos miškininkė. Senelis, šviesios atminties tėvelis, devyniasdešimtmečio laukiantis dėdė, o ir visa giminė iš miško.

 

Miškininkų klanas

 

Irena gerai žino savo giminės šaknis ir istoriją. O ir pamiršti nėra kada, nes žmonės, apie kuriuos ji pasakoja, giliai širdyje ir atmintyje. O jeigu kokį faktą ir pamirštų, daug kas knygoje aprašyta. Knyga, gulinti ant moters stalo – monografija „Giriose prie Dubysos“ apie Raseinių krašto miškų istoriją ir dabartį, miškininkus, gamtos, kultūros vertybes. Jos autoriai –  Algirdas Brukas ir Romualdas Mankus.

 

„Mano senelis Jonas Bartusevičius visą gyvenimą dirbo miške, užaugino du sūnus, abu miškininkus, dvi dukras. O ir tų dukrų vyrai girininkijose dirbo, – pasakoja pšnekovė. – Mano tėvelis Algirdas, jau iškeliavęs amžinybėn, miške praleido trisdešimt penkerius metus, o jo brolis, mano dėdė Mečislovas, net keturiasdešimt penkerius užėmė įvairias pareigas: nuo eigulio iki vadovo. Gruodžio 23-ąją dėdei sukaks devyniasdešimt metų“.

 

Abiejų brolių dukros – Irena ir jos pusseserė Rita toliau tęsia miškininkų dinastiją. Irenos brolis Vytautas – teisininkas, tačiau turi privačią miško valdą. Jo sūnus baigęs statybos mokslus. Vis dėlto, pasak pačios Irenos, šimtmetį skaičiuojanti šeimos miškininkų istorija baigėsi. Miškininkės Irenos ir ūkininko Gintauto Burinskų dukra Daiva pasuko visiškai kitu keliu. Baigė kultūros ir meno vadybos studijas, dirba Raseinių savivaldybėje, organizuoja ir veda renginius, rašo eilėraščius. Ne tik sau, slapta į stalčiuką. „Jos poezija išspausdinta rajono literatų knygelėje „Gyvenu“, – didžiuojasi dukra Irena ir primena, kad parinko jos nuotraukų.

 

Miškininke nebus? Ar liūdna? „Ir liūdna, ir ne, – sako Irena. – Mane tėtis paskatino stoti mokytis miškininkystės, man patiko ir jo darbas. O dukra, matyt, pasižiūrėjo kaip aš nuo ryto ligi vakaro panirusi į savo darbą, į medelyną, jo kūrimą, pasirinko kitą kelią. Žmogus turi pasirinkti jį pats“.

 

Kalbėdama apie dukros pasirinkimą, Irena tarsteli, kad Daivutė gal daugiau genų susirinko iš savo močiutės 79-erių metų Julijos Bartusevičienės. „Mano mama labai guvi, ne tik padeda šeimininkauti, bet ir turi meno gyslelę, nebijo nei televizijos kamerų, nei auditorijos. Jos pavardė buvo Nekrošiūtė. Jų giminėje yra garsių kūrėjų. Nei mano mama, nei dukra nejaučia scenos, pilnos žmonių salės baimės. Jos kalbas gali sakyti iš anksto nepasiruošusios. Man tai būtų tragedija“, – prisipažįsta moteris.

 

Garbinga profesija

 

O ar medelyno viršininkė patenkinta savo pasirinkimu? Jei reikėtų vėl viską pradėti iš naujo, rinktis profesiją, Irena viską kartotų. „Jei ne miškininko, tai tikrai jam giminingą, – įsitikinusi moteris. – Vienaip ar kitaip – prie miško, nes tai ne tik darbas, bet ir pašaukimas. Pagaliau ir gimiau prie miško, 3 kilometrai nuo Žaiginio miestelio. Gyvenom eiguvoj. Pas mus nuolat ateidavo žmonės. Jie turėjo pačių įvairiausių reikalų: miško kirsti, malkų vežti, medelių sodinti. Tėtis visada su jais mielai ir nuoširdžiai bendravo. Jie taip gražiai kalbėdavo apie mišką. Man jo profesija atrodė labai garbinga, neeilinė. Viskas tikra, neišgalvota, apčiuopiamas rezultatas“.

 

Irenos nuomone, jos pasirinkimą lėmė asmeniniai pavyzdžiai. „Namuose visos kalbos sukosi apie mišką, nelabai ką kita ir girdėjau. Anksčiau eigulys turėjo daugiau galių, tad reikėdavo spręsti visokias problemas. Aš visad važiuodavau kartu su tėčiu, kabarodavausi po medžius, lįsdavau į brūzgynus. Man buvo įdomu, gražu. Mokykloje į klausimą kuo būsiu, visada rašydvau: miškininke. Baigusi Žaiginio aštuonmetę mokyklą, nė nedvejodama stojau į miškų ūkio technikumą, baigiau 1989-aisiais, paskui studijavau akademijoje, 1990-aisiais baigiau Miškų fakultetą. Taip ir neišėjau niekur tolyn no tėvų namų. Visą laiką miške, – juokiasi moteris. – Septyniolika metų dirbau girininko pavaduotoja, nuo 2006-ųjų, jau vienuolikti metai, medelyne“.

 

Geriausios draugės

 

Dabar retai sutiksi žmogų, kuris į klausimą, kas tavo geriausias draugas, atsakytų nė nemirkelėjęs. „Nuo pat vaikystės turiu vieną geriausią draugę. Tai Marytė Jasinskienė. Dar nelankėme mokyklos, o jau draugavome, – prisimena Irena. – Sesers neturiu, tačiau Marytė man ir sesuo, ir draugė, ir patarėja, ir guodėja. Kai reikia, ir į vietą „pastato“.

 

Nors Marytė dirba mokykloje, bet iš jos kalbos galima pajusti, kad ir jai medelynas nesvetimas. Ir dar priduria, kad čia jos geriausia draugė visų vadinama mažybiniu Irutės vardu, o Irena ji tik dokumentuose. „Kažkada mūsų močiutės kartu eidavo į bažnyčią, o dabar mes visur kartu, – sako pašnekovė. – Visada žinojau, kad Irutė bus miškininkė. Kai eidavome uogauti, niekada nebijojau, kad psiklysiu, nes Irutė puikiai orientavosi miške. Kad dirbs vadovaujantį darbą? Turbūt apie tai negalvojau, tačiau jos tėtis buvo autoritetas. Ir jai, ir kitiems. Irutė taip pat labai myli savo šeimą ir savo darbą, yra labai kruopšti, atsakinga. Medelynas jai rūpi ir dieną, ir naktį. Neduok Dieve, signalizacija naktį suveiktų… Lekiam kartu. Ir darbuojamės, ir draugaujame, ir ūkininkaujame, saugome, kaip jaunystėj, paslaptis…“

 

Gerų žodžių kraitelė

 

Medelyno viršininkė nesibaimina teigti, kad darbe su kolegomis gyvena kaip šeimoje. Ji džiaugiasi, kad nuolat kartu medelyne visus sunkiausius darbus dirba puikūs vyrai Leonas Armalas ir Arūnas Jasinskas, Raseinių urėdijos traktorininkai Irmantas Gvazdauskas ir Arūnas Banys. Dešinioji Irenos ranka, jos pavaduotoja Nijolė Adomavičienė į Žaiginio medelyną atskuba iš Šiluvos, kurioje gyvena. Ir taip kasdien, bet kokiu oru jau septyneri metai. O visiems darbams atlikti sezono metu samdomi įmonės „Skardupys“ darbininkai.

 

Kalbama, kad Raseinių miškų urėdijos medelynas ne tik vienas jauniausių šalyje, bet jame ir geriausiai tvarkomasi. Raseinių miškų urėdas Antanas Kilčauskas yra sakęs, kad medelynui pasisekė, nes jam vadovauja Irena Burinskienė. Irena įsitikinusi, kad sekasi jai, nes visas urėdijos kolektyvas draugiškas ir puikus: ir urėdas, ir vyriausiasis miškininkas Rimvydas Mikelaitis, ir želdinimo inžinierius Arūnas Girdzijauskas, ir urėdijos miškų ruošos skyrius, ir… Sąrašas nesibaigia. Visi verti pagyrimo, visi vertinami ir branginami, visi išvien.

 

Prieš Kalėdas ir dideli, ir maži laukia dovanų. Nesvarbu kas jas atneša, atsiunčia ar padeda, ar jos nuo Kalėdų Senelio, geriausio draugo, giminaičio, bendradarbio ar kaimyno. Gal tai miela smulkmenėlė ar geras, šiltas, nuoširdus žodis. Tas iš Irutės gerų žodžių kraitelės ramiu Advento laikotarpiu ir visus metus.

 

Rasa Liškauskaitė