Noriu būti miškininke, nes norint keisti pasaulį, reikia pradėti nuo savęs

Noriu būti miškininke, nes norint keisti pasaulį, reikia pradėti nuo savęs

Dažnas gali pasakyti, kad mūsų šalis – miškų kraštas. Visiškai su tuo sutinku, Lietuvoje yra visokiausių miškų: seniausių girių, šviesių šilų, tankiausių jaunuolynų. Mano gimtosiose vietose (gyvenu Lietuvos viduryje – Kėdainių rajone) miškai gana tamsūs, niūrūs, paslaptingi… Nors kiekvienais metais su šeima nepraleidžiame grybavimo sezono, klampojimas po apgriuvusius kemsynus mane nelabai žavi. Netoliese, šalia mano namų, yra mažas miškelis, kurio paunksmėje smagu pasivaikščioti,  bet, kaip sakoma, trys medžiai – dar ne miškas. Didžiausią meilę miškui man įskiepijo močiutė ir tėvukas.

Mano seneliai gyvena Šakių rajone, jų sodyba yra netoli miško, kurį galėčiau pavadinti ne mišku, o tikru šilu. Šis miškas man labai gerai pažįstamas. Jau nuo mažens,  kiekvienąkart kai pas senelius apsilankau, kartu su tėvuku keliaujam ten pasivaikščioti. Man labai patinka tyrinėti, kuris medis pirmas išsprogdino pumpurus, kuris rudenį pirmasis numetė lapus. Ar jūs žinote, kad ąžuolai numeta lapus patys paskutiniai, o ievos pirmosios pavasarį pradeda mus džiuginti nuostabia žaluma? Ar pastebėjote, kad žibuoklės auga tik lapuočių medžių šlaituose, o kai kurios samanos ir augalai yra įrašyti į Raudonąją knygą ir jų negalima skinti?

Tyrinėdama kartais pastebiu kokį nors gyvūną: kartais stirną, kartais ežį, kartais voveraitę, matau prisirpusias dideles miško uogas, grybus puošniomis kepurėmis… Matau, kaip keičiasi gamta. Pažvelgiu į dangų, matau, kaip tarp medžių viršūnių skraido paukščiai ir girdžiu, kaip jie čiulba ramią giesmę, girdžiu, kaip tyliai per samanas pūškuoja ežiukas, girdžiu lapų šnaresį, kai vėjas papučia… Mano nuomone, kiekvienas vaikas turėtų turėti galimybę pažinti šį paslaptingą pasaulį.

Tačiau turiu pripažinti, kad pastaraisiais metais pradeda labai gąsdinti miškų kirtimai. Nors mano mama vis pasakoja, kad tai yra daroma tam, kad miškai būtų sveiki ir galėtų dar efektyviau išvalyti orą, kuriuo mes kvėpuojame, manau, kad mes visi turime susitelkti, kad miškas būtų išsaugotas. Užaugusi aš noriu būti miškininke, kad galėčiau prižiūrėti miškus.  Juk norint keisti pasaulį, reikia pradėti nuo savęs. Man tai labai svarbu, nes aš noriu, kad tą jausmą, kurį jaučiu būdama miške, pajaustų ne tik dabartiniai žmonės, bet ir ateinančios kartos. Aš manau, kad tai, kas bus ateityje, priklauso ir nuo mūsų. Mes turime nuostabią gamtą, todėl turime užtikrinti, kad ji tokia ir liktų. Jei nebūtų miškų, trūktų gryno oro, būtų tik dūmai visur, be miškų nebūtų gyvybės, nebūtų maisto, nebūtų nieko. Aš noriu siekti, kad taip nenutiktų. Noriu užkirsti kelią tiems, kurie ketina iškirsti miškus ir pastatyti kokias nors gamyklas.

Turbūt visiems kyla klausimas, ką aš daryčiau būdama miškininke. Visų pirma, manau, kad dirbčiau taip, kaip dabar dirba miškininkai. Mačiau, kaip miškininkai yra aptvėrę skruzdėlynus – aptvaras  saugo skruzdėles nuo šernų. Aptvertuose skruzdėlynuose jos gali puikiai dirbti, švarinti mišką, o šernai negali prieiti ir sugriauti jų namų. Taip pat pastebėjau, kad miškininkai yra nudažę jaunų medelių viršūnes, kad stirnos jų nenuėstų, manau, kad tai labai svarbu norint užauginti jaunus medžius. Taip pat mačiau, kaip jie renka sėklas, iš kurių išaugina mažus medelius ir kuriais vėliau apsodina miško kirtimus, dykvietes. Nors minėjau, kad nenoriu, jog būtų iškirstas miškas, suprantu, kad seni medžiai turėtų būti pašalinami, ypač tie, kurie serga ir gali užkrėsti kitus. Būdama miškininke aš daug laiko skirčiau vaikams, rodyčiau miško paslaptis ir stebuklus, aiškinčiau, kodėl svarbu išsaugoti gamtą, kad jie taptų tikrais žaliojo pasaulio mylėtojais. Visiems žmonėms parodyčiau, koks gražus yra miškas, kaip gera jame pabūti, kaip gera tiesiog tylėti ir klausyti, svajoti ir matyti  supančią gyvybę su daugybe spalvų ir garsų.

Tikiu, kad būčiau gera miškininkė, nuoširdžiai dirbanti širdžiai mielą darbą, rūpestinga, nes siekčiau ateities kartoms išsaugoti Lietuvos žaliąjį turtą – gojelius, girias, šilus.

Goda T., 11 metų

Dainiaus Šerono nuotrauka