Didžioji dykra – Mažosios Lietuvos lopšys

Didžioji dykra  – Mažosios Lietuvos lopšys

Vokiečių ordino ir jo įpėdinės pasaulietinės Prūsijos teisės aktuose bei istoriografijoje didžiulis, miškingas, pelkėtas ir sunkiai įžengiamas, retai apgyvendintas kraštas tarp Vyslos ir Nemuno – Mažosios Lietuvos lopšys – vadinamas didžiąja dykra (vok. – Grosse Wildnis, žr. pav.). Visuotinė lietuvių enciklopedija šią dykrą apibūdina kaip XIV–XV a. rečiau gyvenamų arba visai negyvenamų žemių juostą Mažojoje Lietuvoje, Suvalkijoje (Užnemunėje), Žemaitijos vakaruose ir šiaurėje, Aukštaitijos šiaurėje, skyrusią tankiau gyvenamas ir pilių saugomas Lietuvos sritis nuo Prūsijos ir Livonijos.

XIV a. viduryje didžioji dykra užėmė 50–60 tūkst.  kv. kilometrų teritoriją buvusiose sūduvių, nadruvių, skalvių, dalies kuršių, Karšuvos, žemaičių, žiemgalių ir sėlių žemėse, kurios buvo rečiau apgyvendintos  dėl Vokiečių ordino ir jo vasalo – Livonijos ordino – puldinėjimų. Dykros terminas istoriniuose šaltiniuose vartotas ir neįžengiamam miškui apibūdinti. Tačiau Vokiečių ordino riterių karo  žygių į Lietuvą, rengtų 1384–1402 m., maršrutų aprašymai paneigia nuomonę apie dykrą kaip ištisinę neįžengiamą girią: dykroje būta miško ertmių ir išretėjusių medynų, tad prasikirsti kelią per tankų mišką kariaunos būriams tekdavo tik vietomis. Didesnes kliūtis už tankų mišką riteriams kėlė gausios pelkės, klampynės ir ežerai, upės bei užtvindyti plotai.

Norėdamas  paspartinti dykros miškų naudojimą Vokiečių ordino magistras dosniai juos dalijo kaip lenus (paveldima žemės valda, senjoro padovanota vasalui už tarnybą) arba nuomojo nusipelniusiems asmenims. Taip atsirado didžiuliai bajorų dvarai,  pvz., 1462 m. išnuomotas Tauralaukio dvaras, 1483–1509 m. – žemės valdos tarp Dangės ir Kalotės. Ordinas dykroje steigė ir vadinamuosius laisvuosius kaimus, kuriuose įsikurdavo laisvieji valstiečiai, paprastai persikėlėliai iš ordino tėvonijos – Kulmo žemės. Neretai pradžią gyvenvietėms padarydavo smuklės, pvz., 1509 m. suteikta teisė gyvuoti Svencelės, 1511 m. – Mingės (Priekulė), Veiviržo (ties Stankaičiais) ir Šilo (Šilutė) smuklėms. Statybinei medienai, malkoms, verslams buvo įprasta pasirinktinai kirsti tinkamus medžius aplinkiniuose gyvenviečių miškuose, taip negailestingai juos išretinant ir niokojant.

Viena iš priemonių, spartinusių dykros kolonizaciją ir mažinusių miškų plotą Mažojoje Lietuvoje, ypač Nemuno deltos teritorijoje, buvo XVII–XVIII a. pradžioje karališkuosiuose miškuose steigti valdovo iždo – vadinamieji dėžutės arba šatuliniai kaimai. Juose įsikūrę ūkininkai mokėdavo mokesčius privačiam Prūsijos kunigaikščio iždui – į brangenybių dėžutę  arba šatulę (vok. Schatoulle, rus. шкатулка). Dėžutės pajamos buvo naudingos valdovui, nes dėl jų naudojimo nereikėjo atsiklausti vis labiau įsigalinčių bajorų. Kunigaikštis, norėdamas padidinti įplaukas į savo dėžutę,  per vyriausiąjį girininką nemokamai perleisdavo persikėlėliams miško plotus (pirmiausia -išdegusius, iškirstus ar nuniokotus) nulydyti arba kitaip paversti dirbama žeme. Dėžutės kaimų arba pagal šią teisę nulydytų miškų žemės mokestį valstiečiai pradėdavo mokėti po kelerių metų, t. y. jau prasigyvenę – jie buvo atleisti nuo baudžiavos prievolių ir specialiųjų mokesčių, tačiau privalėjo padėti dėl medžioklės, ypač vilkų, valyti šaulių linijas, taisyti medžioklės draustinių tvoras ir pan. Tokiomis sąlygomis naujakuriai net iš seniau įsikūrusių kaimų gana noriai kėlėsi į dykrą, lydė mišką, statėsi namus ir plėtė  žemės ūkį. Taip 1630–1710 m. laikotarpiu, ypač 1640–1688 m. valdant Friedrich’ui Wilhelm’ui, dykroje atsirado šimtai dėžutės tipo kaimų ir sodybų. Teisiniu požiūriu dėžutės kaimų ūkininkai buvo pavaldūs vyriausiajam girininkui, todėl , be mokesčio valdovui, jie mokėjo vadinamuosius apsaugos pinigus ir atlikdavo paslaugas atitinkamai dykros žvalguvai. Kaimų mokesčius dėžutei rinkdavo ne apskričių ar valsčių pareigūnai, bet atitinkamos teritorijos dykros žvalgai. Ši sistema patiko nesąžiningiems miškų pareigūnams, kurių XVII–XVIII  a.  Prūsijos miško ūkyje netrūko.

Naujiems žemdirbystės ir ganiavos plotams  tekdavo iškirsti arba išdeginti medžius ir krūmus, todėl naujakuriai pirmenybę teikė  aukštesnėms ir sausesnėms miško laukymėms bei miško retmėms su gausesne žolės danga. Hidrografinės Mažosios Lietuvos sąlygos naujakuriams, kaip anksčiau ir Vokiečių ordino riteriams, kėlė daugiau sunkumų nei miško augalija. Palyginti su Mozūrų kraštu, sunkūs, molingi, nelaidūs vandeniui dirvožemiai, kuriems būdingas aukštas gruntinio vandens lygis, dažni užtvindymai ir plačioje Nemuno deltoje vyravusios šlapios žemumos, dideli žemutinio bei aukštutinio tipo pelkių masyvai stabdė ir lėtino didžiosios dykros kolonizaciją. Kuriant miškuose patogias žmonėms apsigyventi laukymes nemažai prisidėjo anksčiau buvusi bebrų gausa: išgaudžius bebrus ir nusekus apleistiems tvenkiniams, jų vietoje atsirasdavo vadinamosios bebrų pievos, apaugusios vešlia žole.

Miškas intensyviai lydytas ir apgyvendintas Tilžės (po 1946 m. rus. – Советск), Ragainės (Неман), Pilkalnio (Добровольск), Stalupėnų (Нестеров), Gumbinės (Гусев) ir Geldapės (lenk. Goldap) apskrityse. Prasigyvenę Įsručio (rus. – Черняховск) apskrities piliečiai pirmojoje XVII a. pusėje plėtė savo veiklą Gumbinės ir Darkiemio apskrityse, čia steigė smukles. Naujakuriai miško lydymų plotuose retai kada raudavo ar iškasdavo kelmus – menkus krūmynų ir jaunuolynų kelmus nesunkiai įveikdavo kirviai ir kapliai, be to,  iškirstuose ar išdegintuose senesniuose medynuose atstumai tarp kelmų buvo gana dideli, todėl dirvą suardavo kelmus aplenkdami, juolab kad žemės netrūko.  Akėjimui žmonės naudojo  kietųjų medžių rūšių kelmų vėrinį, į jį dar prikalę ąžuolinių dantų. Tokios akėčios lengvai įveikdavo kliūtis ir laviruodavo tarp kelmų. Per keletą dešimtmečių kelmai sutrūnydavo – iš jų būklės mokesčių inspektoriai nustatydavo žemės dirbimo laikotarpį.

Pirmieji Prūsijos valstybės miškų potvarkiai, kuriais mėginta reguliuoti ar riboti miškų lydymą, pasirodė XVI a. Miškų įstatymas, priimtas 1547 m., iš esmės buvo skirtas lydyminės žemdirbystės plėtrai tvarkyti ir miškų naikinimui apriboti. Šis įstatymas įpareigojo gyventojus pranešti pareigūnams apie nusižengėlius, kurie savavališkai degina mišką, o jų nesuradus, grasino atimti ganiavos, miško nuomos, ąžuolų gilių ir bukų riešutėlių naudojimo pašarams teises iš viso kaimo. 1556 m. priimtas Miškų įstatymas skelbė, kad nenustačius miško degintojo asmenybės, kiekvienas gaisravietės kaimynystėje esančio kaimo valakininkas turės sumokėti vieną guldeną, mažažemis ar padienis darbininkas – pusę guldeno.

Antrojoje XVI a. pusėje miško lydymas pradėjo kelti medžiotojų ir miško pareigūnų nepasitenkinimą, todėl 1582 m. išleistame Miškų ir medienos potvarkyje nurodyta būsimiems miško lydymams gauti žemės savininko leidimą, be to,  mišką lydyti juostomis miško masyvų pakraščiuose. Norint pašalinti pušis ir egles reikėjo gauti miško pareigūnų leidimą. Šie potvarkiai šiaurės rytinėse Mažosios Lietuvos giriose iš esmės neveikė, nes ten XVI a. būta dar daug miškų, dėl to ir kolonizacija buvo svarbesnė. Karalius Friedrich’as Didysis dar ir XVIII a., skatindamas rytinių valdomo krašto miškų kolonizaciją, stengėsi sudaryti sąlygas gyvenviečių plėtrai. Rytprūsių ir Lietuvos miškų įstatymas, išleistas 1775 m. gruodžio 3 d., leido nulydyti ir paversti dirbama žeme atokius karališkuosius miškus ir menkaverčiu mišku apaugusias pelkes, taip sudarant sąlygas kurtis naujoms kolonijoms. Stengiantis išsaugoti miško masyvų vientisumą, lydymai rekomenduoti miško masyvų pakraščiuose ar netaisyklingų miško masyvų iškyšuliuose, kurie įsiterpia į dirbamos žemės ar pievų plotus.

Nors ir mėginta reguliuoti miško lydymą, miško plotai Mažojoje Lietuvoje vis mažėjo. Pirmaisiais XIX a. dešimtmečiais miško lydymų mastas Mažojoje Lietuvoje buvo didelis – iki kol galutinai nusistovėjo žemės ir miškų ūkiui skirtų plotų santykis. Ištisinės Mažosios Lietuvos miškų dangos neliko – ji suskaidyta į daugybę masyvų tarp žemės ūkio paskirties plotų. Miškingumas Vokiečių ordino užkariautame prūsų genčių krašte apie 1280 m. siekė 80 proc., o augant gyvenvietėms ir plečiantis žemės ūkiui  mažėjo: 1576 m. sudarė apie 50  proc., 1800 m. – apie 33 proc. Vis dėlto dar  XIX a. pabaigoje Gumbinės vyriausybės apygardos gyventojų tankumas (4953/100 kv. km) buvo gerokai mažesnis nei Prūsijos vidurkis (8595/100 kv. km): vienam Gumbinės apygardos gyventojui teko 0,33 ha miško, o vidutiniškai Prūsijoje – 0,27 ha.

Ištrauka iš prof. R. Deltuvos knygos “MIŠKO ŪKIS IR MEDŽIOKLĖ MAŽOJOJE Lietuvoje”