Juozas Daunys: autoritetas ir mokytojas

Prezidentė atsisakė skirti I. Gudžiūnaitę aplinkos ministre, premjeras mano, kad naujo ministro nebus įmanoma suderinti
vasario 6, 2019
Prie Laimės žiburio šalins virstančius medžius
vasario 8, 2019

Juozas Daunys: autoritetas ir mokytojas

Kuklus ir ramus, sąžiningas ir principingas, geras ir pareigingas specialistas, autoritetas ir mokytojas – tai tik keletas žodžių apie Juozą Daunį, kuriais jį apibūdina kolegos miškininkai bei kiti jį pažįstantys žmonės. Tokie pagyrimai tikrai ne iš piršto laužti – taip vertinamas iš esmės visas, miškininkystei pašvęstas, jo gyvenimas. Kuršėnų ir Šiaulių krašte Juozas Daunys valstybinius miškus puoselėjo net 45-erius metus, o pernai išėjęs į pensiją šį darbą tęsia savo nuosavose 12 ha miško valdose. Jau ne bėgte, ne urmu, o apžiūrėdamas kiekvieną beržą, eglę ar pušelę, pasvarstydamas, kokie jie bus po penkerių ar dešimties metų, kokia giria čia turėtų ošti jo anūkams.

“Ką man reiškia miškas? Tai mano pasaulis – miške užaugau, visą savo sąmoningą gyvenimą paskyriau miškams ir dabar nuo jų nesu atsiskyręs. Kai kurių miškų vadovų atsiminimų knygose ar pokalbiuose dominuoja: “Aš miestą išpuošiau, aš – gyvenvietę pastačiau, aš – kelius nutiesiau, aš – tą padariau, aš – tą. O kadangi aš nebuvau didelis žmogus tai tam “Aš” iš didžiosios raidės nepadariau nieko”,- kukliai apie savo ilgametę veiklą kalba buvęs Šiaulių miškų urėdijos miško želdinimo ir apsaugos inžinierius. Po urėdijų reformos ši Juozo Daunio darbovietė tapo Valstybinių miškų urėdijos Kuršėnų regioninio padalinio dalimi – likimo pokštas ar lemtis, bet būtent nuo Kuršėnų prasidėjo Juozo kelias, darbas šio miškų ūkio girininkijoje, pagaliau – šeimyninis gyvenimas. Čia jo namai, sodas, netoliese – ir savas miškas.

“Esu gimęs Kuršėnuose, kur ir dabar gyvenu, bet mano vaikystė prabėgo Akmenės rajone. Kai man buvo penkios savaitės, netikėtai mirė tėvelis ir sielvarto palaužta mama su mažu vaikeliu ant rankų patraukė arčiau savų, į tėviškę, Zabikų kaimą. To mano vaikystės kaimo jau nebėra, nes buvo mažas ir pasimetęs tarp miškų”,- apie sunkią pradžią kalba pašnekovas.

Vilkų takas ir sodininkystė

Pro būsimo miškininko kiemo pakraštį Zabikuose ėjo vilkų migracijos kelias, tad Juozukui ne kartą teko pastebėti, kaip pilkis iš vieno miško pakraščio į kitą nuskuodžia per sodelį, kad nereikėtų daryti lanksto. Šuo tuomet iš baimės kiauksėjo, o karvė drebėjo. Per metus tokį reginį teko matyti kelis kartus, taip pat susitikti su vilku pėdinant į pradžios mokyklą.

“Kai pradėjau lankyti pradinę mokyklą, teko 5 km kulniuoti per miškus. Tuo metu nebuvo jokių autobusų ar kito pavėžėjimo, miškų ūkis tik maždaug 1962-1963 metais sutvarkė kelią, kuriuo jau buvo galima važiuoti su mašina. Iki tol mano kasdieninę kelionę lydėjo įvairūs nuotykiai, eini ir jauti, kad vilkas tave palydi akimis, o kartais šmėkšteli lyg šešėlis. Tokiam pipirui buvo baisoka, širdelė spurdėjo, bet, laimė, visi prasilenkėm savais keliais. Pamenu, kartą mišinio lauke aptikau vilko ir šerno kovos pėdsakus – kraujo, šerių… Sukaupęs drąsą nusėlinau bryde ir radau didelį šiek tiek apgraužtą šerną, o po savaitės iš jo liko tik patys didžiausi kaulai. Pro tą vietą aš jau vengiau eiti, dariau lankstą”,- įsimintinais vaikystės nutikimais dalijasi J. Daunys.

Anot jo, gamta, miškas, paukščiai, įvairūs gyvūnai buvo šalia ir žadino smalsumą, augino norą geriau pažinti šį pasaulį. Kaip tik po Stalino mirties iš tremties sugrįžo teta – mamos sesuo su vaikais. Po malonės prašymo jiems buvo leista sugrįžti į tėviškę.

“Mama tada dirbo kolūkyje ir algos negaudavo, o teta su pusbroliais grįžo jau šiek tiek pasitaupę pinigų iš darbų Sibire. Jie prisiglaudė pas mus, kol susirado, kur apsigyventi. Vyresnis pusbrolis Kazys , pamatęs mano domėjimąsi medžiais ir gamta, padovanojo man pirmąją knygelę apie sodininkystę „Sodininkystės praktikos darbai“. Perskaitęs ją, pasijutau tikru sodininku, nes joje buvo parašyta, kaip skiepyti medelius, kaip juos sodinti, prižiūrėti, gydyti ir pan. Tai paskatino mane sodininkauti, tad genėjau obelis, rinkau sėklas, sodinau medelius. Namiškiai pritarė tokiam mano pomėgiui”,- pasakoja p. Juozas.

Toliau gamtos paslaptis puslapis po puslapio vertė kitos knygos. Gretimame kaime gyveno Kaveckų šeima, kurioje pritapo buvęs Kinkių girininkijos girininkas Bronius Morkūnas, į Kinkius paskirtas kaip jaunas specialistas. “Per Kaveckiukus susipažinau su pačiu Broniumi Morkūnu ir iš jo bibliotekos perskaičiau abu prof. Tado Ivanausko tomus apie Lietuvos paukščius, „Medžiotojo užrašus“ bei kitas knygas apie gamtą. Tai padėjo apsispręsti, ką toliau daryti. Be to, tuo laiku mokyklose buvo populiarus jaunųjų miško bičiulių judėjimas. Pas mus atvažiuodavo buvęs Papilės girininkas Juozas Karalius – visuomet pasitempęs, su uniforma, mokantis sudominti per užsiėmimus. Paauglių akys tik blizgėjo – o čia tai žmogus… Vien savo išvaizda jis darė įspūdį”,- prisimena J. Daunys. Tiesa, renkantis profesiją galbūt įtakos turėjo ir genai – Juozo senelis iš mamos pusės tarpukaryje dirbo eiguliu.

Kieti mokslai – tikri miškų specialistai

Sprendimas priimtas, tad susikrovęs kuklią mantą Juozas išvažiavo, atrodė, gana toli, net į Kauną, į Kauno miškų technikumą (dabar – Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegija).

”Susirinkome 15-16–mečiai iš visų Lietuvos pakraščių. Įspūdis ir prisiminimai apie šią mokymo įstaigą išliko labai šviesūs. Pamenu – pirmoji mokslo metų diena ir … 10 paskaitų, kai rimtesni mokslai mokykloje prasidėdavo tik kokią rugsėjo 3-čiąją. Grįžti vakare su ištinusia sunkia galva – galvoju, kur aš pakliuvau ir ką darysiu. Bet grupės vadovas Vidmantas Markevičius, ačiū Dievui, dar gyvas ir savo tėviškėje Kupiškio krašte augina vynuogių sodinukus, sako: ”Vaikai, nebijokit, darbo bus daug, bet tie, kurie labai stengsis, baigs mokslus ir bus ne popieriniai, o tikri specialistai. Lietuvai reikia miškų ir profesionalių miškininkų”. Taip jau išėjo, kad pirmą kursą iš 36 baigėme tik 18. Tai buvo tikra atranka. Vėliau buvo lengviau, o kieti mokslai ir praktika leido pamatyti Lietuvą, jos miškus ne vien apie Girionis”,- pasakoja buvęs technikumo absolventas.

Prasidėjus skirstymui, kur kokių žmonių reikia, J . Daunys pasirinko gimtuosius Kuršėnus – 1971 m. atvyko į Kuršėnų miško pramonės ūkį dirbti girininko pavaduotoju. Nuo tol Kuršėnuose ir gyvena.

“Gedinčių girininkijos girininkas Ipolitas Vilčinskas buvo jau garbaus amžiaus ir į jaunus specialistus žiūrėjo reikliai. Mane pasitiko irgi be dūdų orkestro. “Ką gi – atvažiavai, tai bandysim dirbti”. Šio ūkio kontoroje dirbo specialistas, gerai pažinojęs mano amžiną atilsį tėtį, tai paaiškino, kad pakliuvau į tokią girininkiją, iš kur tik du keliai – arba į paaukštinimą, arba – lauk. Bet aš su girininku sutariau, man jis nepasirodė nei baisus, nei priekabus. Deja, po pusantro mėnesio mane pašaukė į karinę tarnybą. Girininkas išlydėjo mane į kariuomenę kaip sūnų ir pasakė: “Kai sugrįši, tuomet išleisi mane atostogų”. Sugrįžau 1973 m. birželio 1-ąją, o girininkas, kaip sakė, taip ir padarė – išėjo atostogų. Mane įformino kitoje girininkijoje ir pavedė eiti atostogaujančio girininko pareigas. Iš atostogų Vilčinskas grįžo tik spalį”, – savarankiško darbo pradžią prisimena Juozas.

Po šios rotacijos J. Daunys buvo perkeltas į Vainagiškių girininkiją ir paskirtas jos girininku. Čia netruko prabėgti 8-eri metai, o 1981 m. jis tapo Kuršėnų miškų ūkio gamybinio susivienijimo miškų naudojimo inžinieriumi. Teko padirbėti ir miško ruošos specialistu, bet Juozui arčiau širdies buvo sodinti, prižiūrėti ir saugoti miškus.

“Pagrindiniai darbai buvo miško ruoša, miško sodinimas, jaunuolynų retinimas, želdinių priežiūra ir visa kita. Tuo laiku girininkijos turėjo savo žmonių ir technikos, be to, nebuvo problemų smulkesniems darbams pasisamdyti žmogų be jokios darbo sutarties ir atsiskaityti pagal aktą. Beveik pusę želdinimo darbų atlikdavo tie laikinieji darbininkai”,- aiškina miškų inžinierius.

Papūtus pertvarkų vėjui, susivienijimai ėmė griūti, tad teko keisti profilį, o 1995 m. jis perėjo į Šiaulių miškų urėdiją ir joje triūsė iki pensijos – iki 2018 m. balandžio 30 d. , t. y. daugiau nei du dešimtmečius.

“Pradėjus urėdijų reformą nutariau netęsti darbo sutarties. Išėjau savo noru, nes jau 67-ieji rieda, o reforma reikalauja didinti apsisukimus, be to, anksčiau ar vėliau būtų reikėję išeiti. Auga jaunoji karta, leiskime ir jai pasireikšti”,- motyvuoja buvęs miško želdinimo ir apsaugos inžinierius.

Didelis autoritetas

“Aš Juozą pažįstu seniai, dar prieš Lietuvos nepriklausomybę, o bendravimas sustiprėjo, kai jis, pasikeitus vadovams Kuršėnuose, atvyko dirbti į Šiaulius. Jis labai sąžiningas ir be galo ambicingas žmogus, jo jau nepastumsi ir nepapirksi. Vieną kartą sulaukiau skambučio, ar neatsirastų jam darbo. Tuomet su visais vadais etatų nereikėjo derinti, tai kitą dieną Juozas jau sėdėjo naujoje darbo vietoje. Principingumas ir kariška laikysena jam, matyt, įgimta, jis nuostabiai atliko patikėtas miško apsaugos pareigas”,- charakterizuoja kolegą buvęs Šiaulių miškų urėdas Stasys Pališkis. Anot jo, buvo visokių variantų ir su visokiais tipais teko susidurti, bet Juozas sugebėjo išlikti korektiškas, visada laikėsi miškininko garbės kodekso ir išliko autoritetas. Net kai vyko dabartinė reforma, jis galėjo pasiimti išmoką ir iškart išeiti, bet ne – už ją atidirbo tuos keturis mėnesius.

“Ir šiandien jis apsilanko buvusioje darbovietėje, padeda jauniems specialistams patarimais, žiniomis. Miško apsaugos ir želdinimo darbas specifinis, o Juozas įgijęs daug patirties, yra autoritetas kolektyve. Jį kaip ekspertą kvietė ir miesto gaisrininkai, kai degė durpynai, jo iniciatyva maždaug prieš 15 metų pirmąkart durpyno gaisrui gesinti panaudotas malūnsparnis. Tarp teisininkų jis irgi buvo autoritetas, nes labai gerai žinojo teisinius dalykus, normas, kvalifikuotai parengdavo dokumentus, atstovavo teismuose, nors nebuvo baigęs specialių teisės mokslų”,- vardija buvęs urėdas ir priduria, kad Juozas niekam neplojo per petį įsiteikdamas, žinojo savo vertę, buvo konkretus, pakankamai kuklus ir ramaus būdo žmogus.

Jis ypač mėgo dauginti želdinius, sėti, rūpinosi medelynu, nors tai nebuvo jo pagrindinis darbas. “Visus bendradarbius Juozas aprūpindavo dekoratyviniais medeliais, kuriuos augino ir daugino savo sodyboje, be to, iš kelionių parsiveždavo sėklų. Jei ką nors norėjome padauginti, prašėme jo patarimo arba kodėl sodinukas skursta. Jis būdavo patyli, o po to klausia, ar šitą ir aną padarei, durpių įpylei. Apie savo pomėgį ne kartą prasitardavo: “Būtų gerai, kad galėčiau dirbti medelyne, o ne su miškavagiais”,- pasakoja S. Pališkis.

Buvusį kolegą giria ir VMU Telšių regioninio padalinio vadovas Romualdas Zebčiukas. “Juozą pažįstu nuo 1988 metų, kai pradėjau dirbti Kuršėnų miškų ūkyje, tada dar miškų ūkio gamybiniame susivienijime. Visada principingas, darbštus, kruopštus, negailintis patarimų. Jaunesniems kolegoms buvo autoritetas ir mokytojas, vyresniems – patikimas bendradarbis, nestokojantis, beje, ir humoro jausmo, kad ir sunkiausiomis akimirkomis. Jei su kuo nors reikėtų eiti į žvalgybą, rinkčiausi Juozą, tikiuosi, jis manęs neišpeiktų”,- kalba padalinio vadovas.

Šiaurės Lietuva – beržynų kraštas

Paklaustas, ar daug medžių savo rankomis pasodino, J. Daunys išlieka kuklus. Esą ne viską darė savo rankomis – sodino girininkijų darbininkai, talkininkai, o jis tik koordinavo. Vis dėlto pripažįsta, kad pats bus pasodinęs apie 10 ha miškų, o gal ir daugiau.

“Vertinant pagal dabartinį mokslą padaryta daug kvailysčių, eglę sodinome ten, kur ji net augti negali. Kiekvienas medis turi būti savo vietoje, savo erdvėje. Šiauliai, Kuršėnai, Radviliškis, Joniškis – beržynų kraštas. Šiaurės Lietuvoje vyrauja lapuotynai, bet sovietiniais laikais pramonė nespėjo lapuočių medienos perdirbti, be to, buvo gajos gamtos pertvarkymo idėjos, tai čia iš esmės sodinti spygliuočiai – eglė, truputį pušies, bet pušeles dažnai nuėsdavo žvėrys. Atkūrus Nepriklausomybę ir miškų ūkio ministru tapus Vaidotui Antanaičiui, elninių žvėrių skaičius buvo gana operatyviai sureguliuotas, atsirado sąlygos sodinti ne tik eglę, bet ir kitas rūšis. Urėdijos medelyne be pagrindinių eglės sodmenų, turėjome šiek tiek pušų, juodalksnių, kuriuos pradėjome sodinti užmirkusiose žemėse, na ir beržų. Pirmieji mano sodinti beržynai jau 10-12 metrų aukščio, jau miškas. Pasikeitus miško įveisimo nuostatoms, ėmėme prisitaikyti prie gamtos ir sodinti medžius, kurie toje vietoje perspektyviausi – pagal mokslinius pagrindus ir sveiką protą. Pagerėjo ir rūšinė įvairovė, ir patys miškai”,- akcentuoja J. Daunys.

Tiesa, su ta įvairove būta ir kuriozinių nutikimų. “Tapęs girininku paveldėjau dar iš 1967 m. uragano 122 ha neatkurtų miškų. Tuo metu mokslininkai tvirtino, kad gamtos negandoms atspariausi mišrūs medynai. Buvo patvirtinti želdinių mišrinimo modeliai – miško kultūrų projektai, kuriais miškų ūkio valdžia nurodė vadovautis. Vyresni girininkai viską ramiai išklausė ir nieko nedarė , o aš buvau jauniausias, viską priėmiau už šventą pinigą ir parengiau naujus miško kultūrų projektus kitiems metams. Nuvežiau juos vyriausiajam miškininkui į miškų ūkį tvirtinti. Jis žiūrėjo žiūrėjo, pagalvojo, po to pieštuku bakstelėjo, apvedė rutuliuką ir rodo: “Girininke, čia dar galėjai babobabų giraitę suprojektuoti”. Mano apatinė lūpa atvipo, sakau, kad pas mus baobabai neauga ir mes jų medelyne neturim, o vyriausias miškininkas šypteli: “Ką tu čia surašei, mes irgi nieko neturim…sodinsim eglę”. Tada supratau, kad biurokratija savo keliu, o gyvenimas – savo. Pirmą kartą akivaizdžiai pajutau, jog į pavedimus reikia atsargiai žiūrėti, nors norai būna geri ir teisingi, bet jiems reikia realių sąlygų”,- įsimintiną pamoką prisimena buvęs girininkas.

Jis džiaugiasi, kad Šiauliuose pavyko išplėsti miško sėklinę selekcinę bazę ir iš esmės įkurti visų pagrindinių medžių sėklines plantacijas. Paskutinė – paprastojo ąžuolo – įveista pernai pavasarį. “Belieka lukterėti ir miškai bus įveisiami tikrai aukštos selekcinės vertės sodmenimis. Eglės, juodalksnio ir beržo plantacijose sėklos jau ne vienerius metus renkamos, jau dveji metai dera mažalapės liepos, mačiau vieną kitą kankorėžį ir maumedžio”,- vardija miškininkas.

Ugdys savo mišką

Veiklos šiuo metu, anot p. Juozo, į valias. Pavasarį kartu su šeimyna savo valdose ruošiasi pasodinti 2,5 ha miško, laukia 5 ha jaunuolyno ugdymas, kiti smulkūs darbeliai. “Mano vizija – bus dalis beržyno, dalis eglyno su pušies priemaiša, šiemet ketinu pasodinti juodalksnio, beržo ir eglės. Yra ir šiek tiek ąžuoliukų, bet juos reikia ypatingai saugoti, nes čia gausu briedžių. Užauginti perspektyvų medį labai sunki užduotis,- pažymi jis. – Be to, prie namų, kur gyvename jau 17 metų, yra apie 22 arų sklypas, tai žiūriu, kad jau kai kurie medžiai ne savo vietoje, reikia želdinių grupes pertvarkyti, dar yra sodas. O ir vokiečių aviganė Biga, su kuria dažnai nužygiuoju įprasta 5 km trasa, reikalauja dėmesio”.

J. Daunys siūlo nenustebti, kad jis nėra medžiotojas – jai nėra poreikio. Ir be šautuvo smagu pabūti miške, stebėti paukščius ar žvėris. Jo miške gyvena briedžiai ir stirnos, užklysta elniai, o šernų pėdsakų šiemet nepastebėjo, matyt, tai maro pasekmė. Netoliese raibuliuoja žuvininkystės tvenkiniai, pavasarį čia klega gausybė vandens paukščių, praskrenda ir jūriniai ereliai, bet perėti nebandė…

Savo lizdą Kuršėnuose Juozas taip pat suko palaipsniui. Vedęs prekių žinovę Elvyrą Vidą 1975 m. įsikraustė į jos nuomojamą butuką, po to įsigijo kooperatinį butą išsimokėtinai, vėliau pasistatė namą, kuriame dabar dar gyvena ir sūnus Donatas. Jis studijavo biologiją, dirba gyvulininkystės specialistu ir neakivaizdiniu būdu gilina žinias Sveikatos mokslų universitete. Dukra Rūta įsikūrė Vilniaus pakraštyje, ji Kauno technologijos universitete baigė dizaino ir vadybos fakultetus, po to tapo magistre. Miškininko ar gamtininko profesiją galbūt pasirinks vienas iš dviejų anūkų ar anūkė.

Ilgametį miškų specialistą šiandien labai stebina, kad visuomenė kuo toliau, tuo labiau “darosi nesupratinga”, nors išsilavinimo vidurkis auga. Pavyzdžiui, rėksmingi miškų saugojimo vajai, neraštingumas. Esą kiekvienas neišmanėlis įsivaizduoja, kad jis apie mišką žino absoliučiai viską. Graudu, kai rėksniai pradeda formuoti gamtosaugos ir miškų ūkio politiką. Joks mokslininkas tokiems radikalams nieko neįrodys, nes jų nuomonė pati aiškiausia ir svarbiausia.

J. Dauniui ne kartą teko susitikti ir dalintis patirtimi su kolegomis lenkais, vokiečiais, pakeliauti po jų miškus. “Vokietijoje kitos gamtinės sąlygos, o jų girininkai stebisi mūsų biurokratinėmis kliūtimis. Juk norint ką nors padaryti, antra tiek jėgų reikia, kad nepažeistum kokio nors draudimo. Vokietis rodo diplomą, kuris reiškia kompetenciją ir kad jis atsako už ūkinę veiklą. Pas mus perteklinė biurokratija ir valstybiniuose, ir privačiuose miškuose, net sovietmečiu tiek rašliavos nebuvo. Vieni, pavyzdžiui, keičia miškų atkūrimio ir įveisimo nuostatas, o kiti užgulę studijuoja. Bet gyvo organizmo į biurokratinius rėmus niekaip neįsprausi”,- įsitikinęs miškų ugdytojas.

Angelė Adomaitienė

Nuotraukos iš J. Daunio ir buvusios Šiaulių miškų urėdijos archyvo