Mitai apie Kuršių nerijos miškus (Pabaiga)

1. 3. Kaip atsirado ir išplito lietuviškas mitas apie buvusius ištisinius nerijos miškus, jų iškirtimą ir dėl to prasidėjusį smėlynų judėjimą?

Miškų kaitą reikia nagrinėti konkrečioje erdvėje ir konkrečiu laiku bei sąsajoje su kitais gamtiniais procesais. Dauguma vokiečių tyrinėtojų tą jau darė XIX a. Tik kai kurie autoriai, pavyzdžiui, hidrotechnikas Johanas Christianas Wutzke (1831) tvirtino, kad Kuršių nerijos miškai buvo sunaikinti dėl statybinės medienos ir malkų gamybos, kuria užsiėmė rangovai, dirbę pamaryje ir panemunėse iki Tilžės. Ypač grobuoniškai juos naikino  per Septynerių metų karą (1756-1763) caro kariškiai. Tuomet ištisiniuose miškuose atsirado atvirų erdvių, pro kurias pradėjo laisvai veržtis smėlis. Panašiai rašo ir Johanas Zembritckis (1900), jog per Septynerių metų karą daug dervos caro laivyno kariškiai sunaudojo Klaipėdoje savo laivų remontui. Dervos varymui buvo naudojama prastesnė mediena, o geresnė pardavinėjama vietiniams pirkliams. Nuo tada  Klaipėdoje suklestėjo lentpjūvystė ir prekyba mediena, o KN prasidėjo kaimų užpustymas.

Deja, tokias legendas ar geriausiu atveju iškraipytus teiginius, kuriuose buvo ir maža dalelė tiesos, sukritikavo bei paneigė kiti XIX – XX a. pradžios archeologijos, geologijos, etnokultūros, istorijos mokslų tyrinėtojai bei keliautojai: Adalbert Bezinberger, Gottlieb Michael Berendt, Liudvig Passarge, Karl Heinz Paul, Glagau Otto, Mager Friedrich ir kt., nurodę,  kad nerijoje pirmieji kaimai, taip pat ir miškai pradėti užpustyti keliais šimtmečiais anksčiau, be to, daug anksčiau pradėti riboti kirtimai. Tiesa tik ta, kad maždaug nuo Septynerių metų karo Klaipėdoje prasidėjo lentpjūvystės ir prekybos mediena plėtra, tačiau mediena iš esmės apsirūpinta ne iš nerijos, o iš kontinentinės dalies, taip pat pradėtas jos importas.

Deja, mūsų pokarinis mokslas ir biurokratinės struktūros perėmė tuos jau seniai sukritikuotus teiginius ir pateikė visuomenei kaip neginčijamą tiesą. Tokią poziciją galėjo nulemti ir kilnūs tikslai: pokaryje Lietuvos miškų būklė buvo apverktina, miškingumas labai sumažėjęs, gyventojams ir karo sugriautam ūkiui atkurti reikėjo labai daug medienos. Dėl pajūrio miškų išsaugojimo nebuvo nuodėmė pasitelkti ir neva mokslu pagrįstą melą. Juolab kad tuomet  kitokių gamtosaugos priemonių nebuvo, o aukščiausi miškų ūkio pareigūnai Antanas Kvedaras ir Algirdas Matulionis nuoširdžiai rūpinosi šalies miškų išsaugojimu. 

Mitas buvo tobulinamas ir dailinamas, bet esmė išliko – Kuršių nerija neva nuo seniausių laikų maždaug iki XVII a. buvo apaugusi ištisiniais miškais, kuriuos neatsakingai nukirtus prasidėjo smėlynų judėjimas bei kaimų ir gyvenviečių užpustymas. Mokslinėje to meto literatūroje buvo tik nedidelių nesutarimų dėl datų:  vieni tvirtino, kad miškai buvo naikinami maždaug nuo XVI a. pradžios, kol beveik visai išnyko  XIX a. pradžioje, kiti – kad jie iškirsti vos prieš 150-200 metų, treti – kad nerijos miškai buvo išnaikinti per Septynerių metų karą (1756-1763).

Išsamiau pasigilinus į autorių pavardes bei chronologiją matyti, kad prie mito įtvirtinimo prisidėjo sovietmečio Lietuvos gamtos, architektūros ir miškų mokslo įžymybės. Ilgametis nerijos tyrinėtojas prof. V. Gudelis ne viename darbe, įskaitant ir išsamų Kuršių nerijos raidos aprašymą prof. Alfonso Basalyko redaguotoje „Lietuvos TSR fizinėje geografijoje“ (1958 m.), iš kurios mokėsi kelios studentų kartos,  pirmame solidžiame to laiko (1960 m.) leidinyje plačiajai visuomenei „Kuršių nerija“, taip pat bent dešimtyje mokslo populiarinimo straipsnių  žurnale „Mūsų gamta“ (1964-1990 m.) detaliai ir įtikinamai išnagrinėjo Baltijos regiono geologinę raidą bei klimatinius faktorius, bet apie nerijos miškus rašė paviršutiniškai. Minėtame geografijos leidinyje miškai beveik visiškai atsieti nuo geologinių procesų ir dirvožemių. Vėlesniuose darbuose analizė gilėjo. 1986 m. išleistoje, viso gyvenimo patirtį apibendrinančioje monografijoje „Lietuvos įjūris ir pajūris“ profesorius jau randa tamprų ryšį tarp dirvožemių ir miškų: „Palaidotieji kopų dirvožemiai rodo, kad senasis kopų miškas dideliame plote buvo sunaikintas ir užpustytas smėliu. Ant jo vėliau susidarė naujo miško dirvožemis. Tai Kuršių nerijoje pasikartojo mažiausiai tris keturis kartus“. Nors šie dalykai (vokiečių specialistai apie tai kalbėjo dar XIX a.) konstatuojami, bet glaudžiau su miškais nesusiejami, nuo gamtinių faktorių susitelkiama į žmogaus įtaką miškams maždaug nuo ordino atsiradimo – remiamasi jau ne konkrečių dokumentų faktais, bet lozungine retorika. Dėl to  ar dėl kitų priežasčių (pagarsinti sovietmečio pabaigoje) šių V. Gudelio iškeltų labai svarbių nerijos miškų dinamikai faktų absoliuti dauguma specialistų nepastebėjo arba juos ignoravo.

Keista, bet net į Vakarus pasitraukę kai kurie tarpukario Lietuvos mokslininkai be išlygų parėmė sovietmečio teorijas. Pavyzdžiui, JAV 1968 m. Broniaus Kvyklio išleistoje  enciklopedinėje „Mūsų Lietuvoje“ (4 t., 672 p.) rašoma: „Didieji vešlūs nerijos miškai sunyko Septynerių metų karo metu (1756-1763 m.); tada jie buvo iškirsti. Greitai kraštas virto smėlio dykuma ir padengė stovyklavietes“.

Nors XX a. antroje pusėje (maždaug nuo 1960 m.)  mūsų žymiausi geografai ir nerijos tyrinėtojai (A. Basalykas, V. Gudelis, Č. Kudaba, V. Minkevičius, E. Michaliukaitė, R. Morkūnaitė ir kt.) pripažino ir konstatavo, kad nerijoje yra anksčiau susiformavusių tiek užpustytų, tiek atpustytų dirvožemių ir kad net esamos kopos ne vienos, o bent dviejų generacijų – senosios ir naujosios, tačiau miškų raida liko atsieta nuo šių procesų. Atrodo, kad miškai ten augo „pakabinti“ ore, kol atitinkami niekadėjai jų neiškirto.

Miškų mokslinio tyrimo instituto direktoriaus pavaduotojas dr. Vytautas Ramanauskas programiniame straipsnyje, kaip turi būti tvarkomi nerijos miškai, nedvejodamas, bet ir niekuo nesiremdamas rašė: „prieš 150 metų nerijos miškai buvo ištisai sunaikinti“. O arčiau publicistikos esantys entuziastai, net atsiradus daugiau galimybių pastudijuoti vokiškus tekstus,  ieškojo tik ištisinio miškų iškirtimo teorijai naudingų teiginių. Kaip raiškų panašaus „objektyvumo“ pavyzdį galima nurodyti Mamerto Baranausko straipsnį „Miškų nykimas nerijoje“, išspausdintą „Mūsų gamtoje“ 1981 m. Pagal jį miškus pradėjo naikinti kryžiuočiai, vėliau – klaipėdiečiai ir kiti, kas netingėjo, bet dar XVII a. antroje pusėje (1675 m.) pagal Naronskio žemėlapį nuo Kopgalio į pietus buvo ištisinė 59 km ilgio miškų juosta.

Peržiūrėję daugiau kaip  dešimtį senųjų Prūsijos žemėlapių jokių ištisinių miškų juostų nerijoje neradome. Jų nėra net pačiame seniausiame, sudarytame 1476 m.  Kasparo Hennenbergerio, Prūsijos žemėlapyje. Priešingai – jame dominuoja smėlio kalvų grandinės. Ištisinių miškų nėra ir Narūnavičiaus Naronskio žemėlapyje. Kadangi autorius klaidingai nurodo žemėlapio išleidimo datą ir savitai interpretuoja sutartinius ženklus, galima galvoti, kad jis visiškai nematęs žemėlapio kartoja kito klaidingus teiginius arba pats „koreguoja“ tikrovę, kad patvirtintų  mitinius teiginius.

Apie per karus su švedais, carine imperija ir su Napoleonu padarytą žalą miškams radome nemažai konkrečios informacijos. Ji iš tiesų  reali, bet ne tokios apimties, kad būtų galima kalbėti apie visų nerijos miškų sunaikinimą. Kalbant apie Septynerių metų karą, tai kirtimo vietos greičiau rodo, kad XVIII a. viduryje tarp Juodkrantės ir Smiltynės medienos gamybai tinkamų miškų jau nebuvo, jų kažkiek dar likę Nidos aplinkoje ir prie Juodkrantės. Tikėtina, kad kai kurių vokiečių autorių išpopuliarintas teiginys apie miškų sunaikinimą per šį karą turi pakankamai aiškią politinę potekstę ir jį reikia priimti kritiškai. Kaip ir šių autorių (pavyzdžiui, Johano Zembrickio) šlovinamą Mažosios Lietuvos kolonizavimą, germanizavimo misijos kilnumą, lietuvninkų kultūrinį bei ūkinį atsilikimą ir pan. Tiesa, yra ir kitų vokiečių autorių, kurie sukritikavo savus konjunktūrinių madų ir politinių lozungų mėgėjus. Deja,  mūsų specialistai tokių vokiečių autorių „nepastebėjo“, o noriai „iškasdavo“  kokio nors Prūsijos ūkio inspektoriaus Karlo Nankės 1794 m. ataskaitos teiginį apie tai, kad „Prūsų valstietis neturėjo jokio supratimo apie miško taupymą“ ir tik jis kaltas dėl nerijos miškų sunaikinimo.Toks teiginys abejotinas net kontinentinėje Prūsijoje, o nerijos pusiasalyje jis yra visiškas nonsensas. Juk nerijoje visus miškus valdė ne prūsų valstiečiai, o vokiškų valstybinių tarnybų specialistai bei tarnautojai. Visi nerijos miškai buvo valstybiniai. Jau XVI a. antroje pusėje nerijos valstietis be leidimo negalėjo juose pasigaminti net malkų, nekalbant apie medieną laivo ar namo statybai, kurią dažniausia atsiveždavo iš kontinentinės dalies. Kaip kitaip, jei ne taupumu galima vertinti nerijoje naudotą namų statybos būdą, kuris artėjant grėsmei leido namus greitai išardyti ir pervežus į kitą vietą vėl surinkti?

Tiesa, išimčių vertinant padėtį  pasitaikydavo. Jau pokariu apie kompleksines nerijos miškų nykimo priežastis kalba žymiausias tarpukario bei pokario Lietuvos smėlynų želdintojas Marijonas Daujotas. 1977 m. KN miškotvarkos projekto autorius Faustas Jončys, nors ir įtakojamas miško iškirtimo teorijų, atkreipė dėmesį, kad „nerijoje augalų sukcesiją veikė ir klimatas, ir dirvodaros procesai, ir sąmoningi bei atsitiktiniai gaisrai, ir laisva naminių gyvulių ganiava, ir kitokia neatsargi žmogaus veikla“.

Lietuvos nusipelnęs miškininkas Vaclovas Lukošius, savo ilgametį darbą (1951- 1993 m.) paskyręs nerijos miškų tyrimams bei praktinei veiklai, buvo surinkęs ir nemažai istorinės medžiagos, iš jos ir apie miškų užpustymus. Tačiau ideologiniai štampai apie miškų nykimą tik dėl jų kirtimo buvo tokie stiprūs, kad  išsamiame rašinyje apie nerijos miškų ir miško ūkio raidą (1968 m.) jis natūralius miškų užpustymus įvardija tik kaip „gamtos išdaigas“.

Objektyviems vertinimams buvo reikalinga įvairesnių, bet galbūt tuomet neprieinamų šaltinių analizė, o vėliau reikėjo geros valios atmesti savais tapusius ir ideologiškai patogius mitus.

Prisipažįstu –  ir šių eilučių autorius ilgai buvo paveiktas to mito, o atsikratyti jo pavyko tik analizei  skyrus nemažai laiko ir susipažinus su kitokia informacija.

Apie gerus vokiečių miškininkų darbus Kuršių nerijoje, kaip ir visame Klaipėdos krašte, sovietmečiu ilgą laiką vengta kalbėti arba buvo kalbama aptakiai, neišryškinant svarbių akcentų. Mieliau garsinamos paprasto paštininko Kuverto pastangos sodinti pušeles prie Nidos  bei pokario miškininkų darbai gydant karo žaizdas, bet nutylima informacija apie Rytprūsių valdžios išskirtinį dėmesį smėlynų suvaldymui ir tam skirtas didžiules lėšas, sėkmingus ir nesėkmingus eksperimentus, Klaipėdos uosto pirklių bendruomenės fizines bei materialines pastangas, atitinkamų valstybinių miškininkų tarnybų ir keleto žymių vokiečių specialistų indėlį vykdant didžiulio masto racionalius gamtotvarkinius darbus XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje, kurie  iš esmės pakeitė nerijos kraštovaizdį ir sustabdė užpustymų procesus.

Gana palanki terpė išsaugoti sukurtą mitą išliko ir atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. Tik kitu pagrindu. Sugriovus sovietines gamtos nugalėjimo teorijas, laikrodžio švytuoklė nulėkė į kitą pusę, kur žmogus įvardytas kaip gamtos priešas, gebantis tik žaloti ir naikinti gamtą. Vadinasi, pasakojimai apie neriją, jos kraštovaizdžio pertvarkymą be blogo žmogaus, beatodairiškai išnaikinusio jos miškus, neatitinktų laiko dvasios. Todėl nemadingų, nors akivaizdžių faktų arba procesų „naudingiau“ visai nepastebėti, o siekiant „kilnių tikslų“ trūkstamus galima ir sugalvoti, ypač  kai tokią kryptį remia biurokratinės struktūros… UNESCO ICOMOS ekspertai, siūlydami 2000 m.  įtraukti KN į pasaulio kultūros paveldo objektų sąrašą, kultūringai, bet aiškiai kritiškai nurodė, kad “Lietuvos valdžios institucijos pernelyg vėlai pripažino Kuršių nerijos Lietuvos dalies paveldo vertybių kultūrinę vertę“. Negalime tvirtinti, kad dabar padėtis  iš esmės pasikeitusi. Geriausiu atveju – ji pradeda keistis.

Beje, 1960 m. steigiant nerijoje pirmąją saugomą teritoriją –  kraštovaizdžio draustinį –  tarp pagrindinių apsaugos objektų buvo „senojo kopų miško stuobriai”, „senieji dirvožemiai” ir net „vykstantys eoliniai procesai”.  Deja, išlindusius iš smėlio stuobrius, kaip ir ankstesniais laikais, kūreno vietiniai gyventojai ar ištampė egzotikos mėgėjai. Dabar naujų atpustymų nerijoje jau nėra ir nauji stuobriai neatsidengia, o po smėliu esantys jų likučiai ir senieji dirvožemiai nematomi, tad  niekam nerūpi. Eolinių procesų išsaugojimas buvo visiškai neįmanomas dėl ”šventos” nuostatos, kad tik miško saugojimas Lietuvoje yra nepamainomas gėris, o jo kirtimas – nežmoniškas blogis. Vyraujant tokioms pažiūroms, nuo 1992 m. visi čia paminėti objektai iš Nacionaliniame parke privalomų saugoti dalykų buvo pašalinti. Tokį reikšmingų paleo objektų ignoravimą ir eolinių procesų apsaugos atmetimą mes laikome visiškai nepriimtinu dalyku. Juolab kad artimoje  kaimynystėje Lenkijoje prie Aistmarių yra puikūs tokio išsaugojimo pavyzdžiai. Galime tik pasidžiaugti, kad bent paskutiniais metais realus supratimas apie užpustymų įvairovę ir priežastis pasirodo ir kai kuriuose lietuviškuose moksliniuose tyrimuose. Čia norisi pacituoti Kęstutį Demerecką (2011): „Kopų smėlio pustymai, kol nebuvo Kuršių nerijoje gyvenviečių ar paskirų sodybų, neturėjo didelės reikšmės – smėlis čia, ar kitoje vietoje… Dėl ko prasidėjo aktyvus smėlio judėjimas: dėl žmogaus veiklos ar dėl klimato, niekas nepasakys. Mitai apie Septynerių metų karo laikotarpiu (1757-1763) rusų iškirstus miškus tikrai neturėjo įtakos prieš 100 metų iki to karo užpustytoms Pirmajai ir Antrajai Nidoms“. Įdomūs bei tiesiogiai susiję su paleodirvožemiais ir paleomiškais yra Lietuvos archeologų (G. Piličiauskas ir kiti) paskutiniu metu moderniais metodais atliekami KN priešistorės kompleksiniai archeologiniai tyrimai, taip pat tarptautiniai archeologų tyrimai pietinėje nerijos dalyje prie Viskiautų. Dėl to galima tikėtis, kad bus atskleista  naujų faktų  apie užpustytus miškus bei dėl  jų apsaugos statuso peržiūrėjimo. Vis dėlto gamtosaugos biurokratai apie užpustytus nerijos miškus nenori girdėti –  jų įsitikinimu, KN miškai buvo iškirsti ir dėl to prasidėjo pustymai.

Kraštovaizdžio architektas prof. Jurgis Bučas jau šio tūkstantmečio pradžioje (2001) savo daugiaplaniniame darbe apie Kuršių nerijos nacionalinį parką be jokių alternatyvų ar išlygų deda lygybės ženklą tarp miško nukirtimo ir nerijos virtimo judančiu smėlynu. Štai pora trumpų citatų: „XVIII a.  pabaigoje vešlūs nerijos miškai, dengę smėlio žemes ne mažiau kaip pusketvirto tūkstančio metų, buvo beveik sunaikinti“ (p. 17), „per nepilnus 200 metų iškirsti miškai“ (p.180). Gaila, kad prof.  J. Bučas remiasi senais mitų kūrėjais, pavyzdžiui, nurodydamas į  J. Noronskio žemėlapį, kartoja tą pačią klaidą apie žemėlapio datą (turi būti 1670 m.) bei sutartinių ženklų interpretaciją, kaip ir minėtas M. Baranauskas. Galima tik apgailestauti ir dėl kitų laisvės laikų autorių bei biurokratų, kurie  apsiriboja sovietmečiu sulipdytomis dogmomis, nenagrinėja alternatyvų. Ypač skaudu dėl tuo pagrindu priimtų neteisingų sprendinių – akivaizdus pavyzdys užpustytų senųjų dirvožemių ir ant jų augusių miškų išbraukimas iš saugomų objektų. Gaila, kad dėl dogmų greičiausiai nepavyks išsaugoti ir judančių smėlynų fragmentų ir kai kurių kitų specifinių elementų, taip pat pakankama apimtimi projektuoti bei vykdyti gamtotvarkinius ir kraštotvarkinius darbus.

1.4 Apibendrinančios pastabos

Apibendrinant Kuršių nerijoje iki Pirmojo pasaulinio karo vykdytą ūkinę  ir kartu kūrybinę veiklą,  norisi bent trumpai paryškinti ne draudžiamųjų, o kuriamųjų darbų mastą bei pobūdį Prūsijos miškininkystės fone.

 XIX a. aštuntasis dešimtmetis ypač svarbus ir istorinis Prūsijos miškų ūkiui. Per jį priimti labai svarbūs teisės aktai dėl apsauginių miškų išskyrimo ir tvarkymo, dėl bendruomeninių ir korporacijų miškų valstybinės priežiūros bei kiti, o bene svarbiausias – 1874 m. priimtas nutarimas dėl valstybinių miškų plėtimo juos įveisiant „tuščiose“ žemėse, kur toks įveisimas pripažintas būtinu,  taip pat valstybei superkant tuos miškus, kurių išsaugojimas būtinas. Šiems tikslams nuo 1874 m. kasmet iš valstybės biudžeto skirta „ypatinga suma“ – 1 mln. 50 tūkst. markių. („ypatinga“  reiškia – tikslinės lėšos, kurių negalima naudoti  kitiems reikalams). Kuršių nerija atitiko kai kuriuos  iš šių reikalavimų ir atsirado galimybė pradėti didįjį jos pertvarkymą, kuris truko apie 30 metų ir apėmė visą juostą. Neapželdytos paliktos tik kelios kopų grupės (koks protingas požiūris istorinio, gamtinio paveldo bei kraštovaizdžio įvairovės išsaugojimo prasme !).  Lietuvos dalyje tai buvo Avikalnio – Agilos, Nidos – Pilkopos ir Purvynės kopos. Šių darbų metu ne tik sukurtas apsauginis pajūrio kopagūbris, bet pasodinta ir daugiau kaip 3 tūkst. hektarų miško, daugiausia kalnapušynų. Be to, tvirtintos kai kurios pavojingiausios išplovimams Kuršmarių pakrantės, o Klaipėdos uosto aplinkoje – krantinės. Bene svarbiausias šio laikotarpio darbų vykdytojas buvo Wilhelm Franz Epha (1828 11 08 – 1904 09 19), kuris po tarnybos ir mokslų Rytprūsių pirmajame jėgerių batalione pradėjo darbo karjerą Klaipėdos pirklių sąjungos miškų apsaugos inspektoriumi ir nuo 1864 m. tęsė  Krante kaip kopų apsaugos inspektorius. Nors iki pensijos (1903 m.) jis dar turėjo ir kitokių pareigybių, vietiniams gyventojams  išliko „Rasytės karaliumi“, o dažniausiai „Senuoju kopų karaliumi“ („Alte Dunenkönig“). Buvo ir dar keletas panašios reikšmės vykdytojų ir eksperimentuotojų. Tačiau labai svarbūs buvo tuometinės valdžios bei biurokratinio aparato atstovų sprendimai, jų požiūris į problemą, eksperimentų ir pirmųjų darbų sėkmes bei nesėkmes. Galbūt  teisingiausiai visų nuopelnus įvertino A. Bezzenbergeris: „Labiausiai turime būti dėkingi nuosekliam darbui tų žmonių, kuriems buvo pavesta vadovauti kopų tvirtinimui ir valdžiai, kuri  šiuos žmones parinko ir paskyrė bei suteikė uždavinių sprendimui reikalingas lėšas… Kopų ir pajūrio tvirtinimas Prūsijoje turi ilgą, siekiančią XV-XVI a., istoriją, o sukurti principai ir metodai yra daugelio metų darbo ir vystymosi rezultatas“.

Tvarkant Kuršių nerijos miškus ir miškų ūkį iki XX a. pradžios sukurtos bent trys išskirtinės materialaus paveldo kraštovaizdžio vertybės:  pirma –  kultūriniai miškai visoje nerijoje, antra – visu pajūriu einantis apsauginis kopagūbris, trečia – įrengtas vienas seniausių mūsų šalyje Juodkrantės miško parkas. Kartu buvo sukurtos ir nematerialios vertybės:  biomechaninės smėlynų tvirtinimo ir miškų įveisimo technologijos; efektyvi miškų priešgaisrinės apsaugos sistema; unikalios medžioklės formos su plėšriaisiais paukščiais ir gaudomaisiais tinklais, išsilaikę iki XX a. vidurio;  kitos su žvejyba, namų ir kurėnų statyba susiję tradicijos.                   

Visas šis materialusis ir nematerialusis kultūros paveldas darniai integravosi su gamtinėmis  vertybėmis. Tokia harmonija pasiekta ilgą laiką gana drastiškai kišantis į natūralius gamtos procesus ir vykdant kūrybinio pobūdžio miškotvarkos, miškininkavimo, ypač miškų auginimo bei apsaugos darbus,  taip pat miškus naudojant aplinkosaugos tikslams ir rekreacijai. Juk XIX a. antroje pusėje nerijoje sukūrus kurortinį tinklą nuo Kranto iki Juodkrantės ne tik sudarytos sąlygos vasaroti ir poilsiauti tūkstančiams svečių, bet  iš esmės pagerintos senųjų vietinių žmonių gyvenimo sąlygos.

Iš UNESCO ekspertų sulaukus kritikos dėl nepakankamo nerijos kultūrinių vertybių pripažinimo ir paaiškinimo, jog  Kuršių nerijos gamtinė vertė yra nepakankama, kad vietovė būtų įtraukta į Pasaulio paveldo sąrašą net kaip mišraus kultūros ir gamtos paveldo objektas, (24COMXC.1 – Curonian Spit, 2000), Lietuvos pusei padarius formalias nuolaidas, nerija buvo paimta UNESCO globon  kaip kultūros paveldo objektas.  Mūsų  gamtosaugos biurokratai šių peripetijų per daug neviešino, o ir požiūrio iš esmės nekeitė. Jeigu šiandien pažvelgsime į Kuršių nerijos materialių kultūros vertybių oficialųjį sąrašą, jame rasime 178 objektus, tarp kurių ryškiai dominuoja visokie statiniai, pradedant senomis žvejų bakūžėmis, baigiant Alksnynės bunkeriais, o per visą neriją nusidriekę ir jos kraštovaizdį stabilizavę kultūriniai medynai net neminimi, nors pagal UNESCO metodiką ir objektų atrankos kriterijus šie medynai kaip tik yra bene svarbiausi kultūros paveldo objektai.

Galbūt nepadoru šių dienų  miškininkui rūpintis dėl kultūrinės kilmės medynų statuso,  juolab dėl svetimžemių monokultūrinių kalnapušynų… Juk save vadinantys „tikraisiais gamtininkais“ dabar masiškai serga nepagydoma meile vien natūraliam miškui ir mirusiai medienai. Kol ši „natūralizmo“ epidemija praeis (mūsų pasaulyje viskas ateina ir praeina), gal ir mes padėję ant lentynų kirvius ir kastuvus bei patogiai  įsitaisę minkštasuoliuose imkime džiūgauti dėl gerėjančio gyvenimo erkėms, kinivarpoms, kitiems puvenomis mintantiems kirminams ir mąstykime, ką dar galėtume uždrausti…

Mitai apie Kuršių nerijos miškus (Tęsinys. II dalis)